Mackus Algimantas (1932-1964)

Mackus Algimantas (1932-1964)

Mackus AlgimantasAlgimantas Mackus gimė 1932 m. vasario 11 d. Pagėgiuose, geležinkelio valdininko šeimoje, vaikystėje su tėvais nemažai kilnojosi po Lietuvą. Pagėgiuose šeima gyveno iki 1939 m. kovo mėnesio, kada visą Klaipėdos kraštą okupavo vokiečiai. Po to gyveno Tauragėje, Vilkaviškyje, Vilniuje. Čia rašytojas baigė pradžios mokyklą. 1944 su tėvais pasitraukė į Rytų Prūsiją, čia baigė Schwabisch Gmundo lietuvių gimnaziją. Gyveno pabėgėlių stovyklose Karaliaučiuje, Berlyne, Bavarijoje, Würzburge, Schweifurte, Schwäbisch Gmünde. Mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. pavasarį šeima emigravo į JAV. Apsigyveno pas gimines Cicerro mieste prie Čikagos. Studijavo Ruzvelto universitete Čikagoje. Nuo 1954 dirbo „Margučio“ radijo programoje, buvojos pranešėjas.

Algimantas Mackus pasirašinėjo A. Audriaus, Algimanto Pagėgio slapyvardžiais, laikomas vienu tragiškiausių išeivijos rašytoju.

1958 įsteigė knygų leidyklą ir jai vadovavo (po jo mirties pavadinta A. Mackaus knygų leidimo fondu) 1962-1964 redagavo žurnalą ‚Margutis“. Bendradarbiavo „Aiduose“, „Drauge“, „Dirvoje“, „Literatūros lankose“, „Naujienose“, „Metmenyse“, paskelbė str. kultūros temomis, knygų recenzijų. Parašė muzikinių vaidinimų tekstų. Dalyvavo „Santaros – Šviesos“ federacijos veikloje, buvo jos valdybos narys. ∆ išleido eilėraščių rinkinį „Elegijos“ (1950) Algimanto Pagėgio slapyvardžiu; „Jo yra žemė“ (1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962), V. Krėvės literatūros premija; „Capel B“ (1965). Poezijoje reiškiama vadinamų bežemių kartos pasaulėjauta. Tautos istorijos praradimai ir tremtis tampa lyrinio herojaus dvasine būsena, skausmingu absoliučios vienatvės, beprasmybės ir nebūties išgyvenimu, pabrėžiama išdidi, iliuzijų neturinčio žmogaus laikysena mirties akivaizdoje. Vaikystės miestas – Pagėgiai – poeto pasaulėjautoje užėmė svarbią vietą, jis trokštąs „…numirti tenai toli, Pagėgiuose…). Stiliui būdinga gausūs simboliai, alegorijos, naujos žodžių poetinės prasmės, moderni sintaksinė forma. Išleistos eilėraščių rinktinės: „Poezija“ (1972, Vilniuje), „Augintinių žemė“ (1984, Čikagoje), „Ir mirtis nebus nugalėta“ ( 1994, Vilniuje).

Žuvo automobilio autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje.

Pagėgių gimnazija pavadinti Algimanto Mackaus vardu, čia įsteigtas poeto vardo muziejus. Prie gimtojo namo Pagėgiuose (Vytauto g. 6 ), 2004 m. atidengta memorialinė lenta, skirta A. Mackaus atminimui įamžinti.

Algimantas Mackus – centrinė bežemių kartos figūra. Jo poezija sutelkta į būties prasmingumo prarastį, į skilimą tarp kalbos ir tikrovės, kuri juntama tiek pasikeitusi, kad tradicininiais žodžiais nebegalima jos aprašyti. Ji atskleidžia šiurpią XX a. vidurio žmogaus istorinę patirtį. Susvetimėjimui ir žmogaus vertybių krizei perteikti Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“ – kalbą, kurioje jis vengia tradicinių puošmenų, stengiasi išardyti, pakeisti priešingomis įprastines poetinių įvaizdžių reikšmes. Tokia kalba niekada nebus vadinama „gražia“, „jautria“. Ji bando tiesą išreikšti skaudžiai. Skaudumo, aštrumo metaforos čia charakteringiausios Pagrindiniai A. Mackaus poezijos tematiniai ir idėjiniai motyvai – egzistencija, egzilė, Dievas, mirtis ir kalba. A. Mackus itin dažnai vartoja religinius įvaizdžius, perteikdamas žmogaus ir Dievo prasilenkimo, žmogaus būties vienatvės situacijas. Kai kur poeto kalba specialiai „užtamsinta“, iki galo nesuprantama, – taip jis perteikia būties absurdiškumo, kalbos ir būties neatitikimo pojūtį. Su mirties problema A. Mackus rungiasi visoje savo poezijoje, „ji meta savo šešėlį ant viso jo poetinio pasaulio“. Ji iškyla įvairiais pavidalais, ji gali būti rami, paguodžianti, kaip užsklanda žemės skausmui. Bet dažniausiai ji yra mirtis dabarties pasaulyje – nuasmeninta, mechanizuota, ištinkanti vienu metu daugybę žmonių, prieš kurią žmogus jaučiasi visiškai bejėgis, kuri yra beprasmiška savo masiškumu.

A. Mackus giliai ir sąmoningai išgyveno tremties situaciją. Kūrybos žmogus yra ištremtas iš saugios, jaukios būties ir būna nuolatinėje nesaugumo ir grėsmės situacijoje, reikalaujančioje pasirinkimo, apsisprendimo ir atsakomybės. Šokiruojanti, tragiška ir kartu herojiška Algimanto Mackaus poezija paveikė nemaža vėlesnių dešimtmečių Lietuvos poetų (Bložę, Parulskį ir kt.).
„Mūsų lyrinės poezijos tradicijoje ji buvo kaip kaktusas, išaugęs rūtų darželyje“, – apie A. Mackaus poeziją sako Ilona Gražytė-Maziliauskienė. „Jis – lietuviškas „beat“ generacijos Amerikoje atstovas, kaip Kerouac. Tai „kryžkelės“ generacija, neturinti jokios žemės, kurion galėtų įleisti šaknis“.