Birutė Baltrušaitytė – Masionienė (1940-1996)

Birutė Baltrušaitytė – Masionienė (1940-1996)

Poetė, prozininkė, vertėja, literatūros mokslininkė, Vilniaus universiteto profesorė. Birutė Baltrušaitytė  – Masionienė gimė 1940 m. spalio 24 d. Treinosios kaime, netoli Lomių (Tauragės raj.).

Pirmąją klasę baigė Lomiuose, tačiau, šeimai persikėlus į Tauragę, teko vėl eiti į pirmąją klasę, nes netiko baigimo pažymėjimas, parašytas ant dailyraščio lapo.

1953 m. rajono laikraštis „Tarybinis žodis“ išspausdino pirmuosius B. Baltrušaitytės eilėraščius. 1960 m. jaunoji poetė baigė Tauragės vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą studijuoti rusų kalbos ir literatūros.

Nuo universiteto baigimo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos B. Baltrušaitytė-Masionienė dirbo Vilniaus universitete, iš pradžių laborante Rusų literatūros katedroje, vėliau dėstytoja, vyr. dėstytoja, nuo 1980 m. ji docentė, o nuo 1993 m. – profesorė.

1971 m. Birutė Masionienė apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją „Levas Tolstojus ir Lietuva“. 1992 m. – mokslų daktarės disertaciją „Rytinių slavų (rusų) ir Baltijos suomių (estų) literatūra Lietuvoje“.

Kelias į literatūrą buvo nelengvas ir nepaprastas. 1974 m. palaidojusi tragiškai žuvusį vyrą, poetą ir kritiką Antaną Masionį, likusi našle su dviem mažametėm dukrom, savo sielvartą ji pavertė kūryba. Savo autobiografijoje rašytoja rašė: „Kūryba vėlei atgimė<…>lyg ir nelauktai, netikėtai. Iš pradžių man jos reikėjo tarsi pasikalbėjimo su savimi ar su kitu… Paskui parodžiau redakcijoms (gal ir nebūčiau drįsusi, jeigu ne toji įžanga – praeitis Tauragėje). Ir štai „Nemunas“ išspausdino, o R. Keturakis gražiai man parašė… Be jo, trys rašytojai – visi skirtingi – lyg ir parėmė mane ar paskatino – E. Matuzevičius , M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė. Negaliu jiems nejausti skolos. Jie buvo nuoširdūs. Aišku, mano debiutas vėlyvas, bet, matyt, kitaip negalėjo būti – šitaip susiklostė gyvenimas“.

Pirmasis eilėraščių rinkinys „Žolynų prieglaudoj“ pasirodė 1980 m. Tais pačiais metais B. Baltrušaitytė – Masionienė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vėliau buvo išleistos kitos poezijos knygos – „Upių pradžioj“ (1982), „Šuliniai“ (1986), „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991), apsakymų rinkiniai „ Po pietvakarių dangum“ (1981), „Lieptai“ (1985), apysakų knyga „Sugrįžimai“ (1988). „ Po Žalgirio kautynių“ (1993), sudaryta iš anksčiau vaikų periodikoje publikuotų apsakymų.

Išmokusi estų, ukrainiečių, čekų, slovakų kalbas, Birutė Baltrušaitytė daug vertė. Jos išversti B. Alver, I. Arinio, D. Čeredničenkos, J. Kaplinskio, L. Koidulos, L. Kostenko, J. Bėgelio, P. Rumo, V. Stuso, G. Suitso, M. Vingranovskio, A. Vyrlaid, V. Zatulevyterio ir kitų rašytojų poezijos ir prozos kūriniai.

Dirbdama Vilniaus universitete, B. Baltrušaitytė – Masionienė dėstė ne tik klasikinę rusų literatūrą – F. Dostojevskį, L. Tolstojų, A. Čechovą – bet ir skaitė Rytų slavų (ukrainiečių, baltarusių), Baltijos tautų (latvių, estų) literatūros kursus, rengė paskaitas apie čekų ir slovakų literatūrą. Visą gyvenimą tyrinėjo kaimyninių tautų literatūros ir kultūros ryšius su Lietuva. Viena po kitos pasirodė jos knygos: „Dabartinės estų prozos bruožai“ (1977), „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Iš Kalevo šalies: Estų literatūros puslapiai“ (1990), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1990, 1994). Šiuos tyrinėjimus vainikuoja Atviros Lietuvos fondo konkursą laimėjusi, „Aidų“ leidyklos dideliu tiražu išleista knyga „Baltijos tautos“ (1996) – pirmasis tokio užmojo darbas Lietuvoje. Tai eseistinės apybraižos apie Baltijos tautų kultūrinius panašumus.

Profesorė (1993), 1991 išrinkta Vydūno draugijos garbės nare. Reikšminga kūrybos dalis skirta dramatiškam Mažosios Lietuvos ir Prūsos likimui. Šia tema išleista: poezijos rinkinys „Upių pradžioj“ (1982), „Lietuvininkų ir prūsų žemėj“ (1991), apysakų ir apsakymų rinkiniai „Po pietvakarių dangum“ (1981), „Lieptai“ (1985), „Sugrįžimai“ (1988), „Po Žalgirio kautynių“ (1993), „Pasirinkimas“ (1993), apybraižų rinkinį „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998). ∆ kūryboje randama Pagėgių krašto vietovardžių paminėjimų, bandymų per moters dalią atkurti lietuvininkų ir prūsų kultūros ir būties bruožus. ∆ Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinių premijų laureatė, 1994 ∆buvo Mažosios Lietuvos Fondo ir Vydūno premijos vertinimo komisijos narė.

Paskutinioji Birutės Baltrušaitytės – Masionienės parašytoji knyga „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998). Staiga nutrūkstantis, nespėtas iki galo pasakyti „Pabaigos žodis“ yra paskutinė jos kūrybos pastraipa.

1996 m. rugpjūčio 2 d. Birutę Baltrušaitytę – Masionienę priglaudė menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse.