Birutė Baltrušaitytė – Masionienė (1940-1996)

Poetė, prozininkė, vertėja, literatūros mokslininkė, Vilniaus universiteto profesorė. Birutė Baltrušaitytė  – Masionienė gimė 1940 m. spalio 24 d. Treinosios kaime, netoli Lomių (Tauragės raj.).

Pirmąją klasę baigė Lomiuose, tačiau, šeimai persikėlus į Tauragę, teko vėl eiti į pirmąją klasę, nes netiko baigimo pažymėjimas, parašytas ant dailyraščio lapo.

1953 m. rajono laikraštis „Tarybinis žodis“ išspausdino pirmuosius B. Baltrušaitytės eilėraščius. 1960 m. jaunoji poetė baigė Tauragės vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą studijuoti rusų kalbos ir literatūros.

Nuo universiteto baigimo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos B. Baltrušaitytė-Masionienė dirbo Vilniaus universitete, iš pradžių laborante Rusų literatūros katedroje, vėliau dėstytoja, vyr. dėstytoja, nuo 1980 m. ji docentė, o nuo 1993 m. – profesorė.

1971 m. Birutė Masionienė apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją „Levas Tolstojus ir Lietuva“. 1992 m. – mokslų daktarės disertaciją „Rytinių slavų (rusų) ir Baltijos suomių (estų) literatūra Lietuvoje“.

Kelias į literatūrą buvo nelengvas ir nepaprastas. 1974 m. palaidojusi tragiškai žuvusį vyrą, poetą ir kritiką Antaną Masionį, likusi našle su dviem mažametėm dukrom, savo sielvartą ji pavertė kūryba. Savo autobiografijoje rašytoja rašė: „Kūryba vėlei atgimė<…>lyg ir nelauktai, netikėtai. Iš pradžių man jos reikėjo tarsi pasikalbėjimo su savimi ar su kitu… Paskui parodžiau redakcijoms (gal ir nebūčiau drįsusi, jeigu ne toji įžanga – praeitis Tauragėje). Ir štai „Nemunas“ išspausdino, o R. Keturakis gražiai man parašė… Be jo, trys rašytojai – visi skirtingi – lyg ir parėmė mane ar paskatino – E. Matuzevičius , M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė. Negaliu jiems nejausti skolos. Jie buvo nuoširdūs. Aišku, mano debiutas vėlyvas, bet, matyt, kitaip negalėjo būti – šitaip susiklostė gyvenimas“.

Pirmasis eilėraščių rinkinys „Žolynų prieglaudoj“ pasirodė 1980 m. Tais pačiais metais B. Baltrušaitytė – Masionienė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vėliau buvo išleistos kitos poezijos knygos – „Upių pradžioj“ (1982), „Šuliniai“ (1986), „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991), apsakymų rinkiniai „ Po pietvakarių dangum“ (1981), „Lieptai“ (1985), apysakų knyga „Sugrįžimai“ (1988). „ Po Žalgirio kautynių“ (1993), sudaryta iš anksčiau vaikų periodikoje publikuotų apsakymų.

Išmokusi estų, ukrainiečių, čekų, slovakų kalbas, Birutė Baltrušaitytė daug vertė. Jos išversti B. Alver, I. Arinio, D. Čeredničenkos, J. Kaplinskio, L. Koidulos, L. Kostenko, J. Bėgelio, P. Rumo, V. Stuso, G. Suitso, M. Vingranovskio, A. Vyrlaid, V. Zatulevyterio ir kitų rašytojų poezijos ir prozos kūriniai.

Dirbdama Vilniaus universitete, B. Baltrušaitytė – Masionienė dėstė ne tik klasikinę rusų literatūrą – F. Dostojevskį, L. Tolstojų, A. Čechovą – bet ir skaitė Rytų slavų (ukrainiečių, baltarusių), Baltijos tautų (latvių, estų) literatūros kursus, rengė paskaitas apie čekų ir slovakų literatūrą. Visą gyvenimą tyrinėjo kaimyninių tautų literatūros ir kultūros ryšius su Lietuva. Viena po kitos pasirodė jos knygos: „Dabartinės estų prozos bruožai“ (1977), „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978), „Literatūrinių ryšių pėdsakais“ (1982), „Iš Kalevo šalies: Estų literatūros puslapiai“ (1990), „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytinių slavų tautų literatūra“ (1990, 1994). Šiuos tyrinėjimus vainikuoja Atviros Lietuvos fondo konkursą laimėjusi, „Aidų“ leidyklos dideliu tiražu išleista knyga „Baltijos tautos“ (1996) – pirmasis tokio užmojo darbas Lietuvoje. Tai eseistinės apybraižos apie Baltijos tautų kultūrinius panašumus.

Profesorė (1993), 1991 išrinkta Vydūno draugijos garbės nare. Reikšminga kūrybos dalis skirta dramatiškam Mažosios Lietuvos ir Prūsos likimui. Šia tema išleista: poezijos rinkinys „Upių pradžioj“ (1982), „Lietuvininkų ir prūsų žemėj“ (1991), apysakų ir apsakymų rinkiniai „Po pietvakarių dangum“ (1981), „Lieptai“ (1985), „Sugrįžimai“ (1988), „Po Žalgirio kautynių“ (1993), „Pasirinkimas“ (1993), apybraižų rinkinį „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998). ∆ kūryboje randama Pagėgių krašto vietovardžių paminėjimų, bandymų per moters dalią atkurti lietuvininkų ir prūsų kultūros ir būties bruožus. ∆ Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinių premijų laureatė, 1994 ∆buvo Mažosios Lietuvos Fondo ir Vydūno premijos vertinimo komisijos narė.

Paskutinioji Birutės Baltrušaitytės – Masionienės parašytoji knyga „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998). Staiga nutrūkstantis, nespėtas iki galo pasakyti „Pabaigos žodis“ yra paskutinė jos kūrybos pastraipa.

1996 m. rugpjūčio 2 d. Birutę Baltrušaitytę – Masionienę priglaudė menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse.

Toliau skaityti „Birutė Baltrušaitytė – Masionienė (1940-1996)“

Bakaitis Vytautas (1940)

Vytautas Bakaitis gimė 1940 m. gruodžio 26 d. Pagėgių apskr., dab. Pagėgių saviv., Bitėnų km. Poetas, vertėjas. 1944 su šeima pasitraukė į Vakarus. 1951 m. apsigyveno JAV, Masačūsetso valstijoje. 1967 m. baigė anglų k. studijas Bostono universitete, apsigyveno Niujorke. 1957 m. Su eilėraščiais debiutavo „Ateityje“, vėliau pradėjo rašyti angliškai. 1991 šleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „City Country“. Yra išvertęs Jono Meko eil. (ciklai „Semeniškių idilės“ ir „Reminiscencijos“, 1996). Vienuolika ∆ verstų eilėraščių pateko į kn. „Lithuanija: In Her Own Words“ (1977). 1988 Lietuvos rašytojų s-gos leidykla išleido dvikalbę Juliaus Kelero kn. „XL eilėraščių“ su ∆ vertimais. Jo versti J. Ch. Holderlino, A. Mickevičiaus, T. Venclovos eilėraščiai pateko į antologiją „World Poetry“. 2001 Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido ∆ kn. „Gyvas atodūsis: poezijos vertimai“ (liet./anglų k.)

Nuo 1972 metų publikuoja eilėraščius anglų kalba. Bendradarbiavo su vienu iš Fluxus judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, kitais žinomais Amerikos poetais. Tai paveikė poeto požiūrį į marginalinį bei provincialų lietuvių išeivių gyvenimą Amerikoje. V. Bakaitis išsiskyrė iš senosios lietuvių emigrantų kartos bei atsiduria tam tikrose paraštėse su Jonu Meku, Jurgiu Mačiūnu. Poetas suprato, kad lietuviškos kaimo vertybės ir tradicijos jam, deja, yra svetimos. Iš lietuvių į anglų kalbą ėmė versti viską: nuo Kristijono Donelaičio iki Arno Ališausko.

Poetas Vytautas Bakaitis lankėsi Lietuvoje, dalyvavo Druskininkų poetinio rudens renginiuose.

Toliau skaityti „Bakaitis Vytautas (1940)“

Aleknavičius Bernardas (g.1930)

Bernardas Aleknavičius – fotožurnalistas, kraštotyrininkas, fotometraštininkas. Gimė 1930-08- 01 Lekėčiuose, Šakių rajone. 1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą, mokytojavo Kačerginėje. 1960 m. Kaune pradėjo žurnalistinį darbą, nuo 1963 m. – Lietuvos telegramų agentūros ELTA Klaipėdos ir Žemaitijos zonos fotoreporteris. Nuo 1965 m. – Žurnalistų, nuo 1970 m.  – Fotomenininkų sąjungų narys. Tūkstančiai ∆ darytų nuotraukų pasklido po visą pasaulį, jo nuotraukomis iliustruoti leidiniai apie Kintus, Rusnę, Juknaičius, Rambyną (Pagėgių savivaldybė), Nemuno deltą. Daug ∆ publikacijų apie Pagėgių kraštą paskelbta Klaipėdos spaudoje. Už Mažosios Lietuvos tema paskelbtas publikacijas 1990 m.  ∆ įrašytas į Lenkijoje leidžiamo  žurnalo „Aušra“ Garbės knygą. 1981 m. ∆ kartu su prof. Domu Kaunu ir dailininke Eva Labutyte Bitėnuose (Pagėgių savivald.) organizavo Martyno Jankaus muziejinę ekspoziciją, kuri išaugo į Martyno Jankaus muziejų. 1992 m. apdovanotas V. Kudirkos premija, 1997 m. – I. Simonaitytės literatūrine premija. Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ sumanytojas ir vienas organizatorių. Fotografinėje kūryboje atspindi Mažosios Lietuvos paveldą bei dabarties būklę, lietuvių dvasios pasaulį. Išleido fotoalbumus:  “Tėviškė” (1966), “Klaipėdos diena” (1982), “Donelaitis ir mes” (1989), “Žvejų kaimelio kronika”, “Vakarė žvaigždė” (1998), “Vydūnas” (1999). Surengė daug fotoparodų, kurios atspindi praeities ir dabarties kultūrą: “Naujoji Klaipėda” (1975), “Liaudies meno kūrėjai” (1976), “Liaudies rašytoja Ieva Simonaitytė” (1977), “Lietuvininkai” (1980, 1997), “Žemaičių žemės rūpintojėliai” (1990), “O buvo taip” (skirta I.Simonaitytės 100 – mečiui), „Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtasis(2007) ir kt. Su I. Simonaitytės paroda dalyvavo M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos minėjimo renginiuose. Nuo 1996 m. Klaipėdos dienraštyje” Klaipėda” rengė etnografinės Vakarų Lietuvos istorijos ir kultūros puslapį “Gilija”. Šakių rajono garbės pilietis, Klaipėdos miesto Zanavykų bendrijos pirmininkas. Gyvena Klaipėdoje.

Toliau skaityti „Aleknavičius Bernardas (g.1930)“