Petraitytė Astrida (1952)

Petraityte AstridaPetraitytė Astrida (gimė 1952 12 19 Šilutėje) – literatė, prozininkė, psichologė ir radijo žurnalistė  1975 baigė VVU psichologiją, įgijo psichologės specializaciją. 1975-1984 dirbo Mokytojų tobulinimosi institute Vilniuje, 1984-2001 – Lietuvos radijuje ir televizijoje. 2003-2004 gavo LR Kultūros ministerijos stipendiją projektui „Psichologinis lietuvininkų apsisprendimas istorinių kolizijų kontekste“, apie tai rengia knygas. Dalyvavo Lietuvininkų bendrijos ‚Mažoji Lietuva“ veikloje, nuo 1991 Lietuvos rašytojų sąjungos narė. ∆ parašė „Apsimeskim, kad neskauda“ (apsakymai 1982), „Mano memuarai“ (apsakymai, 1990),  „Nuo Kierkegoro iki Kamiu“ (tekstai ir ∆  pokalbiai su Lietuvos filosofais. Pradai, 1997),  „Mūsų kantrumo pelynai“ (apsakymai, apysakos. 2002), „Šaktarpio metas, 1 d. „Mažoji Martukė“: fragmentų romanas“ (2005), „Šaktarpio metas, 2 d. „Tirškalius Liepa“: fragmentų romanas“ ( 2006). Pastarajame romane gausu medžiagos apie Pagėgių kraštą, romano veiksmas vyksta Minjotų, Šlepų, Krauleidžių kaimuose, Žemaičių Naumiesčio miestelyje, Bitėnuose, Rambyne, minimos tikrinės pavardės. Gražioji mažlietuviška kalba tarytum gyva srovena Astridos Petraitytės romane „Šaktarpio metas“.

Autorė apie save: „Per Mamą – pasišventusio kovotojo už lietuvybę, už krašto prijungimą prie Didžiosios Lietuvos Jono Aušros dukterį – esu tiesiogiai išaugusi iš Mažlietuviškosios dirvos, o su liuteroniškąja tradicija mane susieja visa giminė (Tėvas kilęs iš „parubežės“ su Prūsija, kur liuteronybė buvo visuotinai dominuojanti). Kaipo „pažangi“ sovietinė pionierė ir komjaunuolė savo jaunystės ir ankstyvosios brandos metais žvelgiau „į priekį“, nekreipdama dėmesio į „praeities atgyvenas“ (nors savo močiutę ir vadinau „omama“, o senelį – „opapa“). Atgimimo laikų sukrėtimas suteikė ne tik džiugų išlaisvėjimo, „mankurto šalmo“ nusiplėšimo jausmą, bet ir sąžinės graužatį, skaudų suvokimą, kad mano Genties kraštas (kurio kontūruose ryškiai šviečia Karaliaučius, Tilžė, dar ne vienas taip skaudžiai maudžiantis lietuviškas vardas) ne šiaip „dėsningai evoliucionavo“ iki dabartinio „status quo“, ne, – prieš jį yra nusikaltus Istorija. Jei ir nepasuksi Istorijos rato atgalios, tai bent Istorinės atminties – kuri taip lengvai išblukinama! – pamokas privalau kartotis pati sau bei, nors mažu spygliuku bakstelėjusi, priminti ir kitiems. „Šaktarpio metas“ ir yra tas mano spygliukas… (ak, kaip kartais sėkmingai nutinka nesėkmės! Jei ne ištikusi bedarbystė, ir tos laisvės suteikta galimybė prašyti poros metų Valstybės stipendijos projektui „Psichologinis lietuvininkų apsisprendimas istorinių kolizijų kontekste“, o po to iš Mažvydo bibliotekos fondų vieną po kito „traukti“ visų metų „Lietuviškas Ceitungas“, „Prūsų Lietuvių Balsą“, ir kitus – lietuviškus bei vokiškus – gotikinių rašmenų tomus, su graudulingai azartišku virpuliu puslapis po puslapio plėsti savo žvilgsniui tą plyšelį, už kurio veriasi tikras – gyvybingas, nors ir liuteroniškai santūrus – mažlietuvių gyvenimas!..)“.

Toliau skaityti „Petraitytė Astrida (1952)“

Mackus Algimantas (1932-1964)

Mackus AlgimantasAlgimantas Mackus gimė 1932 m. vasario 11 d. Pagėgiuose, geležinkelio valdininko šeimoje, vaikystėje su tėvais nemažai kilnojosi po Lietuvą. Pagėgiuose šeima gyveno iki 1939 m. kovo mėnesio, kada visą Klaipėdos kraštą okupavo vokiečiai. Po to gyveno Tauragėje, Vilkaviškyje, Vilniuje. Čia rašytojas baigė pradžios mokyklą. 1944 su tėvais pasitraukė į Rytų Prūsiją, čia baigė Schwabisch Gmundo lietuvių gimnaziją. Gyveno pabėgėlių stovyklose Karaliaučiuje, Berlyne, Bavarijoje, Würzburge, Schweifurte, Schwäbisch Gmünde. Mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. pavasarį šeima emigravo į JAV. Apsigyveno pas gimines Cicerro mieste prie Čikagos. Studijavo Ruzvelto universitete Čikagoje. Nuo 1954 dirbo „Margučio“ radijo programoje, buvojos pranešėjas.

Algimantas Mackus pasirašinėjo A. Audriaus, Algimanto Pagėgio slapyvardžiais, laikomas vienu tragiškiausių išeivijos rašytoju.

1958 įsteigė knygų leidyklą ir jai vadovavo (po jo mirties pavadinta A. Mackaus knygų leidimo fondu) 1962-1964 redagavo žurnalą ‚Margutis“. Bendradarbiavo „Aiduose“, „Drauge“, „Dirvoje“, „Literatūros lankose“, „Naujienose“, „Metmenyse“, paskelbė str. kultūros temomis, knygų recenzijų. Parašė muzikinių vaidinimų tekstų. Dalyvavo „Santaros – Šviesos“ federacijos veikloje, buvo jos valdybos narys. ∆ išleido eilėraščių rinkinį „Elegijos“ (1950) Algimanto Pagėgio slapyvardžiu; „Jo yra žemė“ (1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962), V. Krėvės literatūros premija; „Capel B“ (1965). Poezijoje reiškiama vadinamų bežemių kartos pasaulėjauta. Tautos istorijos praradimai ir tremtis tampa lyrinio herojaus dvasine būsena, skausmingu absoliučios vienatvės, beprasmybės ir nebūties išgyvenimu, pabrėžiama išdidi, iliuzijų neturinčio žmogaus laikysena mirties akivaizdoje. Vaikystės miestas – Pagėgiai – poeto pasaulėjautoje užėmė svarbią vietą, jis trokštąs „…numirti tenai toli, Pagėgiuose…). Stiliui būdinga gausūs simboliai, alegorijos, naujos žodžių poetinės prasmės, moderni sintaksinė forma. Išleistos eilėraščių rinktinės: „Poezija“ (1972, Vilniuje), „Augintinių žemė“ (1984, Čikagoje), „Ir mirtis nebus nugalėta“ ( 1994, Vilniuje).

Žuvo automobilio autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje.

Pagėgių gimnazija pavadinti Algimanto Mackaus vardu, čia įsteigtas poeto vardo muziejus. Prie gimtojo namo Pagėgiuose (Vytauto g. 6 ), 2004 m. atidengta memorialinė lenta, skirta A. Mackaus atminimui įamžinti.

Algimantas Mackus – centrinė bežemių kartos figūra. Jo poezija sutelkta į būties prasmingumo prarastį, į skilimą tarp kalbos ir tikrovės, kuri juntama tiek pasikeitusi, kad tradicininiais žodžiais nebegalima jos aprašyti. Ji atskleidžia šiurpią XX a. vidurio žmogaus istorinę patirtį. Susvetimėjimui ir žmogaus vertybių krizei perteikti Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“ – kalbą, kurioje jis vengia tradicinių puošmenų, stengiasi išardyti, pakeisti priešingomis įprastines poetinių įvaizdžių reikšmes. Tokia kalba niekada nebus vadinama „gražia“, „jautria“. Ji bando tiesą išreikšti skaudžiai. Skaudumo, aštrumo metaforos čia charakteringiausios Pagrindiniai A. Mackaus poezijos tematiniai ir idėjiniai motyvai – egzistencija, egzilė, Dievas, mirtis ir kalba. A. Mackus itin dažnai vartoja religinius įvaizdžius, perteikdamas žmogaus ir Dievo prasilenkimo, žmogaus būties vienatvės situacijas. Kai kur poeto kalba specialiai „užtamsinta“, iki galo nesuprantama, – taip jis perteikia būties absurdiškumo, kalbos ir būties neatitikimo pojūtį. Su mirties problema A. Mackus rungiasi visoje savo poezijoje, „ji meta savo šešėlį ant viso jo poetinio pasaulio“. Ji iškyla įvairiais pavidalais, ji gali būti rami, paguodžianti, kaip užsklanda žemės skausmui. Bet dažniausiai ji yra mirtis dabarties pasaulyje – nuasmeninta, mechanizuota, ištinkanti vienu metu daugybę žmonių, prieš kurią žmogus jaučiasi visiškai bejėgis, kuri yra beprasmiška savo masiškumu.

A. Mackus giliai ir sąmoningai išgyveno tremties situaciją. Kūrybos žmogus yra ištremtas iš saugios, jaukios būties ir būna nuolatinėje nesaugumo ir grėsmės situacijoje, reikalaujančioje pasirinkimo, apsisprendimo ir atsakomybės. Šokiruojanti, tragiška ir kartu herojiška Algimanto Mackaus poezija paveikė nemaža vėlesnių dešimtmečių Lietuvos poetų (Bložę, Parulskį ir kt.).
„Mūsų lyrinės poezijos tradicijoje ji buvo kaip kaktusas, išaugęs rūtų darželyje“, – apie A. Mackaus poeziją sako Ilona Gražytė-Maziliauskienė. „Jis – lietuviškas „beat“ generacijos Amerikoje atstovas, kaip Kerouac. Tai „kryžkelės“ generacija, neturinti jokios žemės, kurion galėtų įleisti šaknis“.

Toliau skaityti „Mackus Algimantas (1932-1964)“

Gustavas Juozupaitis (1895-1954)

Juozupaitis GustavasJuozupaitis Gustavas gimė 1895 m. spalio 24 d. Berštininkuose, Pagėgių apskrityje. Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, ekonomistas, poetas (slapyvardis Sėjus), kultūros veikėjas, finansininkas. Baigė gimnazijos šešias klases, galimas dalykas, mokėsi Tilžės vidurinėje mokykloje, kuri rengdavo vidutinius valdininkus ir tarnautojus. Baigė finansininkų kursus, mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų kalbas. 1919  įstojo į Tilžės „Spaudos“ leidybinę d-ją, kartu su kitais įsteigė Plaškių (Pagėgių savivald.) jaunimo d-ją „Liepa“, Tilžės „Nemuną“. 1921 išrenkamas Klaipėdos d-jos „Donelaitis“ pirmininku, 1922 kartu su kitais įsteigė Klaipėdos d-ją „Aukuras“, organizavo Tautinį lietuvių banką, buvo jo direktoriumi. Daugiausia eilėraščių parašė ir spaudoje paskelbė 1914-1923: „Kilk, saulele“ (1914), „Paukšteliui“ (1914), „Tėvynės pabudimas“ (1914), „Mano vargstančiai tėvynei“ (1914), „Lietuvai“ (1919), „Išvaduotajam Mažosios Lietuvos kraštui“ (1919) ir kt. Pasirašinėjo Sėjaus slapyvardžiu.

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos proga parašė eilėraščių, juos spausdino daugiausia Mažosios Lietuvos laikraščiuose „Prūsų lietuvių balse“, „Prūsų Lietuvos savaitraštyje“, „Rytojuje“ ir „Naujoj lietuviškoj ceitungoj“. Visi ∆ paskelbti eilėraščiai lyriški, patriotiški, kai kurie galėtų būti dainuojami. 1939 iš okupuoto Klaipėdos krašto persikėlė į Panevėžį, čia ir Biržuose dirbo įmonių buhalteriu.

Nepagydomai susirgęs 1954 m. balandžio 14 d. nusižudė, prieš tai sunaikinęs rankraščius, asmeninius dokumentus. Liko jo eilėraščių rankraštinis rinkinėlis.

Bagdonavičius Vaclovas (1941)

Bagdonavičius VaclovasBagdonavičius Vaclovas (gimė 1941 11 02 Šiaulių raj., Gervenuose) – filosofas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas, humanitarinių m. daktaras. 1965 baigė VU, 1965-69 – Universiteto tarybos mokslo sekretorius, 1969-72 – aspirantas, 1972-92 – Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute moksliniu bendradarbiu, nuo 1992  jo direktorius. 1987 apgynė filosofijos m. kandidato disertaciją. Dėsto VPI, 1988 įkūrė Vydūno draugiją ir jai vadovauja. ∆ ir Šilutės savivaldybės rūpesčiu pradėtos tvarkyti apleistos Bitėnų kapinaitės (Pagėgių savivald.), jose 1991 iš Detmoldo (Vokietija) buvo pervežti ir perlaidoti Vydūno palaikai, 1994 Kintuose įsteigė Vydūno kultūros centrą. Mokslinio darbo sritys: etikos teorija ir istorija, Lietuvos filosofinės minties istorija, 19 a. pab. – 20 a. pr.  Mažosios Lietuvos kultūra, raštijos veikėjai. Daug dėmesio skiria Vydūno kūrybiniam palikimui ir jo reikšmei Mažosios Lietuvos dvasiniame gyvenime tirti. 1987 išleista monografija „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“. Parengė ir išleido Vydūno raštų I-IV t. (1990-94), Vydūno veikalų apie sveiką gyvenseną rinkinį „Sveikata, jaunumas, grožė“, „Gimdymo slėpiniai“ (1991), kūrybos rinktinę rusų k.  „Tikiu šventąja paslaptimi“ (1994). ∆ sudarė ir redagavo straipsnių rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“ (1994). Iš tiriamų sričių paskelbė straipsnių, brošiūrų, recenzijų. Yra žurnalo „Filosofija, sociologija“ leidėjas, almanachų: „Ramuva“, „Naujoji sąmonė“  redaktorius, kt. leidinių redakcinių kolegijų narys. Kasmet vasarą organizuoja Vydūno draugijos stovyklas Bitėnuose, kur Draugijos ir Pagėgių savivaldybės lėšomis tvarkomos Bitėnų kapinaitės, minimos Vydūno gyvenimo ir veiklos atmintinos datos, Pagėgių krašto bibliotekose pristatomi nauji leidiniai. 1992 apdovanotas Čikagos Vydūno fondo premija.

2010 m. Pagėgių savivaldybės Apdovanojimų komisijos sprendimu Pagėgių krašto garbės piliečio vardas suteiktas ir tai patvirtinančiu ženklu apdovanotas filosofijos ir humanitarinių mokslų daktaras, Vydūno draugijos pirmininkas, docentas Vaclovas Bagdonavičius. Pagėgių garbės piliečio vardas V. Bagdonavičiui suteiktas už Vydūno nuopelnų, kūrybinio palaikymo sklaidą visuomenėje, Vydūno vardo garsinimą Pagėgių krašte, Lietuvoje ir užsienyje, už iniciatyvą perlaidoti Vydūno palaikus Bitėnų kapinaitėse, jų rekonstrukciją, tvarkymą, nenuilstamą asmeninį darbą šioje veikloje, įkvepiant Vydūno draugijos narius, 4 tomų „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ leidybą ir leidinių pristatymą Pagėgių krašte, publikacijas, kuriose minimas Pagėgių vardas, šio krašto raštijos, visuomenės veikėjų Vydūno, Martyno Jankaus, Enzio Jagomasto ir kitų krašto šviesuolių veiklos aprašymus – už visus darbus garsinant Pagėgių kraštą.

Toliau skaityti „Bagdonavičius Vaclovas (1941)“

Rimša Vytautas (1937)

Vytautas Rimša gimė 1937-04-26 Sausalaukės km., Anykščių raj. – bibliotekininkas. 1956-1959 Pagėgių rajoninės bibliotekos vedėjas. 1962-1963 Vilniaus pedagoginio instituto bibliotekos bibliotekininkas, 1963-1966 Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos bibliotekos vedėjas. 1964 baigė Vilniaus Universiteto bibliotekininkystės-bibliografijos specialybę. 1966-67 Lietuvos TSR Valstybinės Respublikinės bibliotekos Mokslinio metodikos skyriaus vyr. redaktorius. 1967-1971 Vilniaus viešosios A. Mickevičiaus bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, 1971-1973 direktorius. 1973 – LTSR Valstybinės Respublikinės bibliotekos Mokslinio metodikos skyriaus vyr. redaktorius, vyr. bibliotekininkas. Nuo 1977 Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas. 1981-1985 VU aspirantas. 1981-1991 dėstė Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto Bibliotekininkystės katedroje. 1989-1992 Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas. Nuo 1992 Lietuvos skaitymo asociacijos prezidentas. Tiria skaitytojų aptarnavimo, knygos, spaudos ir skaitybos sociologijos bei psichologijos klausimus. Parengė mokslinių metodinių straipsnių, parašė knygą „Darbas su technine literatūra bibliotekose“ (1971), „Skaitymo tyrimai Lietuvoje (1918-1978)“ (1980), „Bibliotekų vaidmuo ugdant ir tenkinant darbininkų jaunimo profesinius ir dvasinius poreikius“ (1980), „Lokaliniai skaitybos tyrimai: organizavimas ir metodika“ (1987), publikuoja bibliotekininkystės ir raštijos klausimais straipsnius „Tarp knygų“, „Šiandien aktualu“, „Kultūros aktualijos“ ir kt. Dirbdamas Pagėgių bibliotekoje ∆ rūpinosi bibliotekos knygų fondų formavimu, jaunųjų bibliotekininkų mokymu: rajono bibliotekininkams organizavo seminarus bibliotekininkystės klausimais, išvykas į kaimyninių rajonų bibliotekas ir kt.

Toliau skaityti „Rimša Vytautas (1937)“

Kaunas Domas (1949)

Domas Kaunas (gimė 1949 04 21 Šlepečiuose, Plungės raj.) – knygotyrininkas, bibliofilas, Mažosios Lietuvos raštijos ir knygos tyrinėtojas, daugelio knygų apie šio regiono (tame tarpe ir apie Pagėgių krašto) raštijos veikėjus, bibliotekas autorius, vienas Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose (Pagėgių savivald) įkūrėjas, iki šių dienų  – globėjas.  Humanitarinių mokslų habilituoto daktaras (disertacija „Mažosios Lietuvos lietuvių knygos raida 1808–1919 metais“ (apginta 1990 m.), profesorius (1993), Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas (2007), Vokietijos Leibnico mokslo draugijos (Leibniz–Sozietät e. V.) narys (2003).

Toliau skaityti „Kaunas Domas (1949)“

Gailius Viktoras (1893-1956)

Gimė 1893-08-27 Berštininkuose (Pagėgių apskr.); valstybės ir visuomenės veikėjas.  1914 m. baigė Tilžės gimnaziją.  Karaliaučiaus, Heidelbergo ir Berlyno universitetuose studijavo teisę; 1918 m. baigė Berlyno universitetą. Per I pasaulinį karą tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Nuo 1918 m.  iki 1923 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, buvo Lietuvos Respublikos atstovas Vokietijoje,  Estijoje. 1923 m. V. Gailius persikėlė Į Klaipėdą. 1923 -1925 m. Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininkas. Iš jos pasitraukęs iki 1925 m. pabaigos buvo “Klaipėdos žinių” ir “Memelzeitung” vyr. redaktorius. 1926 –1927 m. Direktorijos juriskonsultas. 1927– 1930 m. Klaipėdos uosto reikalų vedėjas. 1930–1934 m. gubernatūros patarėjas, “Ryto” bendrovės direktorius. 1934-1937 m. uosto direkcijos narys. 1933–1936 m.  Klaipėdos miesto, 1938 – 1939 m. Klaipėdos krašto seimelio narys. 1938–1939 m. Klaipėdos krašto gubernatorius ministro teisėmis. 1939 –40 m. Klaipėdos uosto laisvosios  zonos administracijos tarybos narys.

V. Gailius – žymus Mažosios Lietuvos veikėjas. Priklausė Mažosios Lietuvos tautinei tarybai, buvo vykdomojo komiteto narys; pasirašė 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktą. 1922–1939 m. priklausė lietuvių kultūros draugijai “Aukuras”, veikusiai Klaipėdoje. V. Gailius atstovavo Klaipėdos kraštą Paryžiuje prasidėjusiose derybose dėl krašto konvencijos. Gailiaus vadovaujama  Klaipėdos krašto direktorija  vietoj Vokietijos markės įvedė litą, panaikino krašte duonos korteles,  muitų sieną, sudarė pasienio policiją, iš Karaliaučiaus geležinkelio direkcijos perėmė geležinkelius, iš ryšių vadybos – ryšių įstaigas. Klaipėdoje įsteigė karo komendantūrą, Valstybinę saugumo policijos Klaipėdos apygardą. Gailius direktorijos vardu 1923 m.  išleido įsaką dėl kalbų vartojimo, lietuvių ir vokiečių kalbos lygiateisės, dėstomoji  lietuvių kalba įvesta į vokiškas gimnazijas, administracines įstaigas ir kt. V. Gailius buvo darbštus, pareigingas, visiškai atsidavęs lietuvių tautai ir valstybei, plačios erudicijos žmogus. Su M. Šlaža parašė „Vokiškai lietuvišką žodyną” (1932). 1936–1938m. m. redagavo lietuviškos krypties leidinį vokiečių kalba “Baltischer Beobachter”.

V. Gailius  1941 m. pasitraukė į Vokietiją. Rėmė lietuvių veiklą ir organizacijas. Dirbo VLIK”e, buvo PLB Vokietijoje Krašto valdybos vicepirmininkas.

Mirė V. Gailius 1956 – 07 –  07 Pfullingene, Vokietija.

Toliau skaityti „Gailius Viktoras (1893-1956)“

Gaigalaitis Vilius(1870-1945)

Gimė 1870-09-27 Naujienoje (Ragainės apskr.); Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, teologijos daktaras, profesorius. Vidurinį mokslą išėjo Klaipėdos ir Tilžės gimnazijose, 1892-1896 m.  Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose studijavo teologiją ir filosofiją. 1900 m. V. Gaigalaitis Karaliaučiaus universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Kunigavo Ramučių, Priekulės, Katyčių parapijose, kartu atliko ir mokyklų inspektoriaus pareigas, dalyvavo  politiniame gyvenime. 1903 m., 1908 m. ir 1913 m. Klaipėdos ir Šilutės lietuvininkų išrinktas Prūsijos landtago deputatu stengėsi ginti lietuvininkų reikalus, rūpinosi lietuvių kalbos išsaugojimu. Rašė memorandumus dėl Klaipėdos krašto atsiskyrimo nuo Vokietijos. 1918 m. išrinktas Tilžėje įkurtos Prūsijos lietuvių tautos tarybos pirmininku. Už lietuvybės gynimą turėjo pasitraukti į Kauną., 1922 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje, sprendusioje šio krašto likimą..V. Gaigalaičio kultūrinė ir mokslinė veikla labai plati ir reikšminga: jis dalyvavo daugelio draugijų veikloje, tarptautinėse mokslinėse konferencijose, palaikė ryšius su kultūros ir mokslo žmonėmis ir kt. Ne kartą buvo renkamas į Tilžės apskr. ir Klaipėdos miesto seimelį. 1905-1939 m. V. Gaigalaitis vadovavo krikščioniškai evangeliškajai draugijai “Sandora”, redagavo ir leido jos laikraštį ”Pagalba”, įsteigė viešąją biblioteką. 1921 m., 1925-1926 m., 1934-1939 m. Klaipėdoje  organizavo vadinamuosius “brandos kursus” lietuvininkų šeimų vaikams. V.Gaigalaitis vienas lietuvių gimnazijos Klaipėdoje įsteigimo iniciatorių, pirmasis jos direktorius (1922-1924). 1922 m. jis įkūrė “Aukuro”, 1924 m. Klaipėdos krašto ir miesto muziejaus, 1926 m. Klaipėdos krašto Mokyklų draugijas. 1934 m. Klaipėdoje  įsteigė kursus pamokslininkams, chorų vadovams rengti. 1925-1936 m. V. Gaigalaitis buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto docentas, vėliau – profesorius. 1939 m. naciams okupavus Klaipėdos kraštą, V. Gaigalaitis gyveno Kretingoje. 1941 m. – emigravo į Vokietiją.

V. Gaigalaitis  parašė ir išleido knygų “Evangeliški surinkimai Prūsų Lietuvosje” (1905), “Kritika raštų apie seniausą Lietuvos istoriją “ (1893), “Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava” (1912),  ”Kristijonas Duonelaitis, jo gyvastis ir darbai“ (1913) ir kt. Lietuviškoje ir vokiškoje spaudoje paskelbė straipsnių bažnytinėmis ir visuomeninėmis temomis. 1998 m.  išleista V. Gaigalaičio knyga “Atsiminimai”, pasakojanti apie Mažosios Lietuvos būtį, pastangas išlaikyti lietuvybę, apie padėtį Klaipėdos krašte po 1923 m. sukilimo ir kt.

Mirė V. Gaigalaitis  1945-11-30 Brettene (Vokietija), 1994 m. jo palaikai perlaidoti priekuliškių kapinaitėse Elniškių kaime.

Toliau skaityti „Gaigalaitis Vilius(1870-1945)“

Brakas Adomas (1886-1952)

Gimė 1886-04-05 Jankaičiuose, Klaipėdos apskrityje. Dailininkas, publicistas, pedagogas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius. Mokėsi Tilžės gimnazijoje, studijavo Paryžiaus dailės akademijoje pas knygų iliustratorių E. Loevy. Nuo 1914 m. gyveno Klaipėdoje. Jo pažiūrų formavimąsi nulėmė Vydūno idėjos. Dar prieš I pasaulinį karą įsijungė į pasipriešinimą Vokietijos imperijos politikai. Per karą buvo mobilizuotas, tarnavo felčeriu. Klaipėdos kraštą valdant prancūzams(1920-1923 m.), Adomas Brakas buvo lietuvininkų susivienijimo Prūsuose tarybos pirmininkas. 1922 m. Paryžiuje dalyvavo ambasadorių konferencijoje. Per Klaipėdos sukilimą 1923 m. suorganizavo Gelbėjimo komitetą, pats rūpinosi savo mokinių saugumu, maitinimu. Po I pasaulinio karo vadovavo jaunimo draugijų sąjungai „Santara”, su kitais įsteigė giedotojų draugiją “Aida”, vadovavo draugijos vaidintojų trupei, buvo trupės režisierius ir dailininkas. Jo režisuoti, nors ir saviveikliniai dramos veikalai užpildė dramos teatro Klaipėdoje nebuvimą ir padėjo įgyvendinti jo puoselėtą svajonę – turėti Klaipėdoje savo krašto teatrą su savais aktoriais. A. Brakas buvo vienas iš Klaipėdoje 1922-1939 metais veikusios kultūros ir švietimo draugijos “Aukuras” steigėjų, rūpinosi Klaipėdos konservatorijos (Muzikos mokykla), operos, simfoninio orkestro reikalais. 1920–1939 m. dirbdamas piešimo mokytoju Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, daug dėmesio skyrė mokinių estetiniam auklėjimui – buvo įsteigęs menininkų būrelį, organizavo mokinių kūrinių parodas, rūpinosi lietuvių kalbos vadovėliais. Kaip dailininkas, A. Brakas sukūrė tapybos ir grafikos darbų, knygų ir žurnalų iliustracijų, viršelių. Didžiąją kūrybos dalį sudaro knygų grafika. Iliustravo daugelį Vydūno knygų. Brakas laikomas vienu pirmųjų XX a. lietuviškos spaudos iliustratoriumi. Tyrinėjo ir piešė lietuviškus antkapinius paminklus, medinių namų puošmenas, jas laikė svarbiais tautinio savitumo elementais. Pagal jo projektą Pagėgiuose pastatyti Lietuvos banko ir Kristijono Donelaičio progimnazijos pastatai, jo idėjos panaudotos statant Vytauto Didžiojo gimnaziją. Pagal A. Brako sukurtą projektą 1925 m. tuometinėse miesto kapinėse pastatytas paminklas „Už laisvę žuvusiems. 1923”. A. Brakas reiškėsi ir kaip žurnalistas, jo sumanymu 1932 m. Klaipėdoje buvo pradėtas leisti Mažosios Lietuvos problemoms skirtas žurnalas “Mažoji Lietuva”, kurio teišėjo keletas numerių. Jis rūpinosi, kad tautiečiai lietuviai Klaipėdos krašte steigtų savas pramonės ir prekybos įmones. Brako šeima Klaipėdoje, dabartinio “Žemaitijos” kino teatro vietoje buvo pirkę du namus, kurių kieme buvo vartotojų kooperatyvo “Laima” parduotuvė, kurios vienas steigėjų buvęs ir A. Brakas. Po 1939 m. Klaipėdos krašto aneksijos hitlerininkų buvo įkalintas.

1941-06-14 Brakas su sūnumi Dovydu buvo suimtas, įkalintas Bijsko koncentracijos lageryje. Apakęs ir netekęs sveikatos ten 1952-02-02 mirė.

Toliau skaityti „Brakas Adomas (1886-1952)“

Bobrovskis Johanesas (1917-1965)

Johanesas Bobrovskis gimė 1917 m. balandžio 9 d. Tilžėje, labai lietuviškoje to meto aplinkoje, kur karalienės Luizės parke stovėjo lietuviškas namas su gonkomis, kur Vydūnas dirigavo lietuviškiems chorams, o Jagomasto spaustuvė leido lietuviškas knygas. Jaunystę praleido Tilžėje. Jo senelė gyveno už Nemuno, perėjus karalienės Luizės tiltą, Mociškių kaime netoli Vilkiškių. Vaikystės dienų draugė lietuvaitė ūkininko duktė Joana Budriūtė jaunystės metais tapo rašytojo žmona. Manoma, kad pora tuokėsi Vilkiškių reformatų bažnyčioje, kur Johanesas buvo ir krikštytas (reikėtų prie Vilkiškių bažnyčios, taip pat ir Mociškių kaime prie senelės namo paminklinės lentos, kurios kabinimą galėtų organizuoti vietos literatai, susitarę su vietos seniūnu. Gal iš Šilutės rajono yra rašykų?!)

1941 m. J. Bobrovskis perėjo Nemuną jau kaip vermachrto kareivis. Jis pražygiavo Vilnių ir Kauną, palikęs toli masinius kapinynus, į kuriuos gulė ir vokiečių naikinami žydai, o vėliau ir rusų masiškai žudomi niekuo nekalti to krašto žmonės, pavadinti bendru vardu – fašistais. Jau tada jis įsitraukė į krikščioniško pasipriešinimo hitlerizmui judėjimą. Baigiantis karui, pateko į rusų nelaisvę, kur ketverius metus Donbase dirbo anglių kasyklose. 1949 metais grįžo į Rytų Berlyną slegiamas kaltės už teutonų, o vėliau ir hitlerininkų žygį į Rytus, pareikalavusį milijonus gyvybių.

Iki gyvenimo pabaigos gyveno jis Berlyno priemiestyje Fridrichshagene, nedideliame nuosavame name jaukioje aplinkoje tarp senovinių žemėlapių, graviūrų, klavikordo, kurio melodijos skaidrino sielą. Mirė jis 1965 m. rugsėjo 2 d. Berlyne savo namuose.

Į lietuvių kalbą yra išversti vokiečių rašytojo Johaneso Bobrovskio eilėraščių knyga Sarmatijos metas, kurioje tarsi junti lyg autorius stovėtų ant Nemuno kranto ir verkdamas rašytų eiles apie savo prarastą vaikystės kraštą. Johaneso Bobrovskio romanai Levino malūnas ir Lietuviški fortepijonai parašyti paralelės forma, kurioje tarsi susipina dvi laiko plokštumos: praeities ir aprašomojo meto. Personažai ir vaizdai – rašytojo supoetintoje Prūsijos arba Mažosios Lietuvos aplinkoje persipina su istoriniais įvykiais ir asmenimis. Tyrinėdamas istoriją, autorius mėgina veikti dabartį ir atspėti ateitį. Lietuviams ypač artima vienos Mažosios Lietuvos dalies (dabar jau atskilusios) žmonių – vokiečių ir Prūsijos tautinių mažumų santykių visuma.

Johanesas Bobrovskis yra vienas iš tų paribio arba dviejų kultūrų sandūros vokiečių rašytojų, kurio kūrybą lėmė ne tik lietuviška aplinka, to meto Mažosios Lietuvos gyventojų tautinis margumynas, bet ir karo audros išalinto žmogaus skaudi patirtis ir sielos žaizdos, palikusius randus visam gyvenimui.

Toliau skaityti „Bobrovskis Johanesas (1917-1965)“