Pagal
Kategorija: Papildoma šimtmečio žmonės

Caspersen Jūratė (Jablonskytė) (g. 1967 m.)

Caspersen Jūratė (Jablonskytė) (g. 1967 m.)

Gimė 1967 m. gegužės 23 d. Mažeikiuose. Pedagogė, publicistė, lietuvybės puoselėtoja bei skleidėja, visuomenės, kultūros, raštijos veikėja.

Lankė Mažeikių 5-ąją vidurinę mokyklą. 1981 m. rudenį Jūratė Jablonskytė pradėjo mokytis Pagėgių vidurinės mokyklos 8 klasėje. 1985 m. Pagėgių vidurinėje mokykloje įgijo vidurinį išsilavinimą. 1985-1990 m. laikotarpiu Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo anglų filologiją. 1989-1991 m. ėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto anglų filologijos katedros asistentės pareigas. 1991 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais Umea universitete (Švedija) baigė „Politinės demokratijos“ kursus. 1991 m. lapkričio – 1992 m. birželio mėnesiais Aalborgo universitete (Danija) išklausė Tarptautinių studijų programos kursą. Nuo 1995 m. iki šių dienų (Šveicarijoje) įvairiose švietimo institucijose, kalbų mokyklose ir verslo kompanijose dirba anglų kalbos dėstytoja suaugusiems (ang. Business English trainer). 1996-2001 m. – Tarptautinio mamos ir vaiko klubo (IMKC) Cugo kantone (Šveicarija) vadovė ir viena iš įkūrėjų. Nuo 1999 m. – Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) valdybos narė. 2001-2002 m. – privačios dvikalbės pradinės mokyklos tėvų komiteto pirmininkė. 2001-2005 m. laikotarpiu studijavo Jungtinės Karalystės Mančesterio universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Nuo 2001 m. – Ciuricho (Šveicarija) Lietuviškos knygos klubo įkūrėja ir vadovė.  2005-2007 m. – lituanistinės savaitgalinės mokyklėlės „Lituanica“ Ciuriche (Šveicarija) vadovė ir viena iš įkūrėjų. Nuo 2006 m. – Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) valdybos pirmininkė ir Šveicarijos-Baltijos šalių (pagalbos) komiteto valdybos narė. Jūratė Caspersen teikia paramą Pagėgių kraštui per 1948 m. įkurtą Šveicarijos-Baltijos šalių (Pagalbos) komitetą. Šią materialinę pagalbą sudaro indai, stalo įrankiai, sporto inventorius, namų apyvokos ir ligoninės reikmenys, apranga bei avalynė, kt.

2007 m. – atminimo lentos Jonui Mačiuliui-Maironiui (ant St. Charles Hall vilos Megene, Šveicarijoje) atidengimo iniciatorė ir projekto vadovė. 2008 m. – Tarptautinės lietuvių kalbos konferencijos „Lietuvių kalbos vieta ir reikšmė Europos kontekste“ trijuose Šveicarijos universitetuose (Fribūro, Berno, Ciuricho) iniciatorė bei viena iš organizatorių. 2008 m. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Jūratei Caspersen skyrė Garbės sidabro ženklą „Už nuopelnus“.

Jūratė Caspersen – kūrybingumo ir kraštotyrinių tradicijų puoselėjimui Pagėgių krašte skirtos veiklos organizatorė bei skatintoja: nuo 2008 m. – Jūratės Caspersen asmeninio fondo lėšomis įsteigta ir kasmet Pagėgių kraštą garsinančiam žmogui ar kolektyvui skiriama piniginė premija „Pagėgių krašto garsintojui“. Pagėgių savivaldybės viešąją biblioteką Jūratė Caspersen pasirinko kaip tarpininkę „Pagėgių krašto garsintojo“ apdovanojimo suteikimui. Biblioteka premijos steigėjai išsamiai pristato kandidatūras ir jų veiklą, pateikia spausdintą viešą medžiagą, publikacijas, atsiliepimus, o nominantą išsirenka premijos steigėja. Garbingas „Pagėgių krašto garsintojo“ vardas suteikiamas ir piniginė premija įteikiama bibliotekos kasmet organizuojamo tradicinio Pagėgių literatūrinio pavasario „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“ metu. Jūratė Caspersen jau eilę metų rūpinasi Pagėgių krašto bibliotekomis ir teikia joms paramą periodiniais leidiniais, raštijos darbais, meno kūriniais, įvairiomis renginių organizavimui reikalingomis priemonėmis ir kt.

Jūratė Caspersen – žurnale „Pasaulio lietuvis“ dažnai skelbiamų publikacijų iš savo atsakomybės srities Pasaulio lietuvių bendruomenės (trump. – PLB) valdybos darbe (švietimo ir kultūros klausimais), autorė. Taipogi straipsnių apie Šveicarijos lietuvių bendruomenės gyvenimą ir veiklą, publikuojamų šios bendruomenės periodiniame žurnale „Šveicarijos lietuvių žinios“, autorė.

2009 m. – Šveicarijos lietuvių bendruomenės narių parašytos apybraižų knygos „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ (lietuvių – vokiečių kalbomis), skirtos Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti, sudarytoja ir bendraautorė. Nuo 2009 m. – Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos ir Užsienio lietuvių reikalų koordinacinės komisijos (ULRKK) narė. 2010 m. – pagerbimo renginio bei atminimo lentos prof. dr. Juozui Eretui (Joseph Ehret) jo gimtajame Bazelio mieste (Šveicarijoje) atidengimo iniciatorė ir viena iš organizatorių.

Nuo 2012 m. Jūratė Caspersen – Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje Kuratorijos narė. Nuo 2013 m. – „Vasario 16-osios“ vardo vienkartinės stipendijos gerai besimokančiam Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokiniui už gimnazijos vardo garsinimą ir aktyvią visuomeninę veiklą steigėja. 2015 m. – atminimo lentų filosofui Ramūnui Bytautui ir tapytojui Antanui Samuoliui atidengimo (Leysin, Šveicarijoje) iniciatorė ir projekto vadovė. 2015 m. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija Jūratei Caspersen skyrė padėkos raštą už ilgametį kūrybingą darbą puoselėjant lietuvybę Šveicarijoje ir visame pasaulyje. Nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos įgyvendinimo priežiūros darbo grupės narė. 2016 m. Jūratei Caspersen įteikta Lietuvos Respublikos Seimo bei Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėka už ilgametę kūrybišką ir sėkmingą bendruomeninę veiklą, ryšių su Lietuva puoselėjimą ir stiprinimą, lietuvių kalbos ir kultūros sklaidą, Lietuvos vardo garsinimą. Nuo 2016 m. – Šveicarijos lietuvių bendruomenės (trump. – ŠLB) fotografijos darbų parodos „Lietuvių Šveicarija“, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio paminėjimui, projekto iniciatorė, vadovė ir viešnagių Lietuvoje koordinatorė.

2017 m. Jūratei Caspersen suteiktas Pagėgių savivaldybės apdovanojimas „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“. Nuo 2017 m., tęsiant „Pagėgių krašto garsintojo“ premijos įteikimo tradicijas, Jūratės Caspersen asmeninio fondo lėšomis įsteigtas apdovanojimas kuriantiems ir savo kūrybą visuomenei pristatantiems Pagėgių krašto moksleiviams „Jaunoji viltis“. Šio apdovanojimo laureatai, kaip ir nominacijos „Pagėgių krašto garsintojas“ atveju, renkami bendradarbiaujant su Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomene ir sveikinami bibliotekos organizuojamos Pagėgių literatūrinio pavasario šventės „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“ metu.

 

Informacija parengta remiantis Jūratės Caspersen asmeninio archyvo medžiaga bei Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos fonduose sukauptais kraštotyrinės informacijos šaltiniais.

 

Astos ANDRULIENĖS nuotrauka

Kybrancas Osvinas (1928-2000 m.)

Kybrancas Osvinas (1928-2000 m.)

Gimė 1928 m. spalio 26 d. Pagėgiuose. Lietuvos nusipelnęs gydytojas (1978 m.).

Osvino Kybranco tėvas Jonas Kybrancas (1897-1967 m.) – iš senos lietuvininkų giminės kilęs Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas bei bankininkas. Motina – Laugalių ūkininko dukra Erna Klumbytė-Kybrancienė (1900-1993 m.). Osvinas Kybrancas turėjo brolį Arvedą.

1935 m. Osvinas Kybrancas pradėjo mokytis Klaipėdos Kristijono Donelaičio pradinėje mokykloje. Nuo 1939 m. lankė Tilžės Hercogo Albrechto vidurinę mokyklą. 1945-1948 m. laikotarpiu Osvinas Kybrancas tęsė mokslus Šilutės gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu.

1948 m. Osvinas Kybrancas pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Studijas baigė 1954 m. su pagyrimu. Nuo 1954 m.

Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje (dabar – Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė) dirbo gydytoju chirurgu. Po metų – 1955 m. – gavo paskyrimą užimti vyr. gydytojo pavaduotojo organizaciniam – metodiniam darbui pareigas. Nuo 1969 m. Osvinas Kybrancas paskirtas šios ligoninės pavaduotoju gydymo reikalams. 1976-1989 m. laikotarpiu Osvinas Kybrancas dirbo Klaipėdos miesto ligoninės chirurgu ir vyr. gydytojo pavaduotoju gydymo reikalams, medicinos statistikos skyriaus vedėju. Nuo 1989 m. Osvinas Kybrancas užsiėmė profesine veikla Klaipėdos jūrininkų ligoninėje bei dirbo laivyno gydytoju žvejybiniuose, prekiniuose, keleiviniuose laivuose.

Dirbo chirurgu, sveikatos apsaugos administratoriumi Klaipėdos miesto ligoninėje. Iki pat paskutinių dienų darbavosi Klaipėdos jūrininkų ligoninėje.

Labai rūpinosi rašytojos Ievos Simonaitytės sveikata. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui Osvinas Kybrancas tapo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariu. Osvinas Kybrancas garsėjo aukšta erudicija ir puikiomis Mažosios Lietuvos istorijos žiniomis, gebėjo kalbėti keliomis užsienio kalbomis.

Amžinybėn iškeliavo 2000 m. sausio 16 d. Palaidotas Šilutėje.

 

Naudoti informacijos šaltiniai:

Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor = Kleinlitauische Enzyklopädie. T. 2: Kas-Maž. Mažosios Lietuvos fondas; [redakcinė kolegija: Vilius Pėteraitis … [et al.]; vyriausiasis redaktorius Zigmas Zinkevičius]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 843, [1] p. ISBN 5-420-01525-0.

ŠILUTĖS RAJONO SAVIVALDYBĖS FRIDRICHO BAJORAIČIO VIEŠOJI BIBLIOTEKA. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000. 496, [24] p. ISBN 9986-798-05-1.

Nuotrauka iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos. T. 2 (2003 m.)

Roga (Rogge) Ernstas (1929-2010 m.)

Roga (Rogge) Ernstas (1929-2010 m.)

Ernstas Roga gimė 1929 m. rugpjūčio 4 d. Rukų kaime, Pagėgių apskrityje (dabar – savivaldybėje). Evangelikų liuteronų kunigas. Mokėsi Pagėgių progimnazijoje (1940-1944 m.). Ernsto Rogos tėvai Johanas Roga ir Lidija Butkerutytė-Roga gyvendami Rukuose turėjo apie 15 ha žemės. Karo metu Ernstas Roga buvo atskirtas nuo šeimos ir tik 1946 m. sugrįžo į gimtąjį Rukų kaimą. Gimtinėje tarnavo ūkininkų ūkiuose. 1948 m. Ernstą Rogą pakirtus sunkiai ligai ir ištikus paralyžiui, jis pašventė savo gyvenimą tarnystei Dievui: skaitė Šventąjį Raštą, giedojo bažnyčios chore, lankė sergančiuosius, senyvo amžiaus ir vienišus žmones.

1953 m. Ernstą Rogą išrinkus sakytoju (sakytojai – pietistinio lietuvininkų surinkimų judėjimo vadovai ir organizatoriai), jis buvo persekiotas sovietų valdžios bei gavo ne vieną įspėjimą. 1961-1967 m. laikotarpiu Ernstas Roga dirbo Šilutės kelių valdyboje. 1967 m. jis buvo įvestas diakono tarnystei Vanagų parapijoje. Po kelių metų – 1969 m. – Ernstas Roga senjoro Vilhelmo Burkevičiaus įšventintas kunigu diakonu, o 1979 m. vyskupo Jono Kalvano – kunigu.  Apie 30 metų – nuo 1969 m. iki 1997 m. – Ernstas Roga kunigavo Kintų, Ramučių, Šilutės bei Vanagų parapijose.

Ernstas Roga palaikė gražios bičiulystės ryšius su rašytoja Ieva Simonaityte, padėjusia suremontuoti Vanagų bažnyčią ir atstatyti vargonus. Šios žymios Klaipėdos krašto kūrėjos rūpesčiu 1974 m. rugsėjo 14 d. iš suniokotų Vyžių kapinių į Vanagų kapines perkelti 1905-1913 m. laikotarpiu Vanagų parapijoje kunigavusio dvasininko Emilio Bleiweisso palaikai. 1911 m. Emilis Bleiweissas būtent Vanagų bažnyčioje įžegnojo būsimąją rašytoją Ievą Simonaitytę.

1979 m. Ernstas Roga baigė studijas Rygoje įsteigtame Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios teologinės seminarijos akademiniame skyriuje. Ernstas Roga – Šilutės bažnyčios pirmosios vaikų ir jaunimo šventės „Giesmių giesmelė“, surengtos 1992 m., organizatorius. Taipogi jis buvo vienas iš 1997 m. Šilutėje įvykusios šeštosios bažnyčių chorų šventės organizatorių ir dalyvių.

Ernstas Roga skyrė didelį dėmesį ir teikė pagalbą parapijiečiams, rūpinosi vaistais bei kita labdara jiems. 1993 m. išrinktas populiariausiu  Šilutės rajono žmogumi. Pablogėjus sveikatos būklei, nuo 1997 m. Ernstas Roga gyveno Nebros Johanitų ordino pensionate Vokietijoje. Mirė 2010 m. rugsėjo 13 d. Palaidotas Vanagų kapinėse.

 

Naudoti informacijos šaltiniai:

Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor = Kleinlitauische Enzyklopädie. T. 1: A-Kar. Mažosios Lietuvos fondas; [redakcinė kolegija: Vilius Pėteraitis … [et al.]; vyriausiasis redaktorius Antanas Račis]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. 775, [1] p. ISBN 5-420-01471-8.

Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor = Kleinlitauische Enzyklopädie. T. 4: Rahn-Žvižežeris. Mažosios Lietuvos fondas; [redakcinė kolegija: pirmininkė Silva Pocytė… [et al.]; vyriausiasis redaktorius Vaclovas Bagdonavičius]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 919, [1] p. ISBN 978-5-420-01658-9.

Mirė kun. Ernstas Roga. 2014 m. gegužės 17 d. Iš: Mažoji Lietuva [interaktyvus]. Trakai: VšĮ „Vorutos“ fondas, 2016 [žiūrėta 2016 m. spalio 25 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.mazoji-lietuva.lt/mire-kun-ernstas-roga/>. ISSN 2029-3542.

Nuotrauka iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos 4 t. (2009 m.)

Gustas Aldona (g. 1932 m.)

Gustas Aldona (g. 1932 m.)

Gimė 1932 m. kovo 2 d. Karceviškių kaime (rytinė kaimo dalis yra dabartinėje Pagėgių savivaldybėje, o vakarinė – Šilutės rajono savivaldybėje). Išeivijos rašytoja, knygų iliustruotoja ir dailininkė. Karceviškių kaime Aldona Gustaitė praleido savo ankstyvosios vaikystės metus, mokėsi lietuviškoje pradžios mokykloje. Vėliau su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Rusijai okupavus Lietuvą, tėvas pateko į Sibiro tremtį. 1941 m. Aldona Gustaitė su mama pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1945 m. iki šių dienų ji gyvena Vakarų Berlyne (Vokietija).

1962 m. Aldona Gustas išleido pirmąją savo eilėraščių rinktinę. Aldonos Gustas kūrybos ištakose gaji Lietuvos tematika. Iki šiol ji yra parašiusi ir išleidusi daugiau negu 20 knygų, iliustravusi apie 20 poezijos rinktinių. Šios rašytojos poezijos kūriniai yra paskelbti daugiau negu 90-yje eilėraščių antologijų. Aldonos Gustas eilės verčiamos į anglų, ispanų, italų ir lietuvių kalbas. Į lietuvių kalbą išverstos šios autorinės Aldonos Gustas knygos: „Briedžiai mano broliai“ (1983 m.), „Kūnų prigimtys“ (1991 m.), „Simbiozės moterys“ (1993 m.), „Eilėraščiai. Proza. Piešiniai“ (1994 m.), „Dabar“ (1998 m.), „Padovanok man obuolį iš anapus“ (2015 m.). Ši kūrėja taipogi yra įvairių katalogų, antologijų  (kelios iš tokių – „Moterų erotiniai eilėraščiai“ (1985 m.) bei „Vyrų erotiniai eilėraščiai“) sudarytoja.

Nuo 1972 m. Aldona Gustas pradėjo semtis tapybos žinių iš žymių Vokietijos dailininkų. Tais pačiais metais Aldona Gustas drauge su bendraminčiais įkūrė garsią Berlyno dailininkų – poetų (vok. Berliner Malerpoeten) grupę. Aldonos Gustas meno darbai yra eksponuoti jos autorinėse ir jungtinėse parodose, aplankiusiose Belgiją, Italiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Lietuvą, Prancūziją, Vokietiją. 2014 m. Berlyne vykusios parodos „Moterys su burnomis“ (vok. „Mundfrauen“) pagrindu buvo parengta pirmoji Aldonos Gustas piešinių paroda „Esu gamtos dalis…“.

Aldona Gustas pelnė įvairių apdovanojimų ir savo talento įvertinimo ženklų: Rahel Varnhagen von Ense medalį, Vokietijos Federacinės Respublikos kryžių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį.

 

Naudoti informacijos šaltiniai:

JACYTĖ, Ainė. Kauną pasieks išskirtiniai kūriniai. Iš: Kauno diena [interaktyvus], 2016, rugpjūčio 12, 1 ekr. [žiūrėta 2016 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kauna-pasieks-isskirtiniai-kuriniai-765245>.

KONDRATAS, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. Kn. 7: Pagėgių kraštas. Vilnius: Karminas, 2011. 312, [2] p. ISBN 978-609-8031-13-3.

Suvestinis katalogas [Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema] [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, [s. a.] [žiūrėta 2016 m. spalio 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://libis.lt/>.

VASILIAUSKIENĖ, Aušra. Aldonos Gustas vaikystės Lietuva. Nemunas: dvisavaitinis kultūros ir meno leidinys,.2015, nr. 16, p.28-29. ISSN 0134-3149.

 

LRT ir asmenino archyvo nuotrauka.

Leonova-Daujotaitė Rūta (g. 1940 m.)

Leonova-Daujotaitė Rūta (g. 1940 m.)

Gimė 1940 m. balandžio 2 d. Piktupėnuose, Pagėgių apskrityje. Pedagogė, Karaliaučiaus krašto lietuvių veikėja, novelistė, publicistė, poetė. Aukštąjį išsilavinimą įgijo Vilniaus universitete ir yra mokytojavusi Žemaitijoje. Rūta Leonova-Daujotaitė ištekėjo už rusų karininko ir gyveno įvairiose Rusijos vietovėse, Kazachstane. Vėliau apsigyveno Karaliaučiuje, kuriame, padedant bendraminčiams, Rūta Leonova-Daujotaitė steigė lituanistines klases bei lietuvių kilmės moksleivijai ir jaunimui diegia lietuvių kalbos žinias, organizuoja jiems pažintines ekskursijas į Lietuvos sostinę Vilnių bei kitas šios šalies vietoves.

Nuo 1992 m. Rūta Leonova-Daujotaitė pasižymi kaip aktyvi Karaliaučiaus miesto Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos narė, o nuo 2001 m. ji eina šios draugijos pirmininkės pareigas. 2001 m. Rūta Leonova-Daujotaitė padėjo surengti Mažosios Lietuvos enciklopedijos I tomo paskirstymą bei Liudviko Gedimino Rėzos 225-ųjų gimimo metinių minėjimą Karaliaučiuje.

Rūta Leonova-Daujotaitė plėtoja ilgametį, nuolatinį ir glaustą bendradarbiavimą su Lietuvos Respublikos konsulatu Karaliaučiuje, Čikagoje įsikūrusia Mažosios Lietuvos lietuvių draugija bei kitomis lietuvių organizacijomis. Rūtos Leonovos-Daujotaitės eilėraščiuose, novelėse, publicistikos straipsniuose jaučiamas Tėvynės ilgesys ir meilė Tėvų žemei. Jos kūryba yra spausdinta lietuviškoje periodikoje, 2001 m. išleistame Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės almanache „Balsai iš toli“ (2001 m.).

 

Naudoti informacijos šaltiniai:

Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor = Kleinlitauische Enzyklopädie. T. 2: Kas-Maž. Mažosios Lietuvos fondas; [redakcinė kolegija: Vilius Pėteraitis … [et al.]; vyriausiasis redaktorius Zigmas Zinkevičius]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 843, [1] p. ISBN 5-420-01525-0.

 

Astos ANDRULIENĖS nuotrauka

Kiauka Viktoras (g. 1937 m.)

Kiauka Viktoras (g. 1937 m.)

Gimė 1937 m. liepos 11 d. Antleičiuose, Pagėgių apskrityje. Diplomuotas inžinierius statybininkas. Iš D. Berštininkų kilusi Viktoro Kiaukos motina, ūkininkaitė Maria Gailus buvo Tilžės bažnyčios choro giedotoja, mokėjo daug lietuviškų ir vokiškų giesmių. Viktoro Kiaukos tėvas Dovydas (David) Kiauka pasižymėjo kaip apsiskaitęs lietuvininkas. Jis paveldėjo 15 ha ūkį Antleičiuose ir 5 ha pievų plotą Plaškiuose. 1939 m. Dovydas Kiauka buvo sužalotas dėl neiškeltos nacių vėliavos. 1946 m. jį ne kartą tardė sovietinės milicijos pareigūnai.

1956 m. Viktoras Kiauka baigė mokslus Šilutės vidurinėje mokykloje, 1961 m. – studijas Kauno politechnikos institute, o 1975 m. – Maskvos Sergo Ordžonikidzės valdymo institute. Nuo 1961 m. iki 1991 m. Viktoras Kiauka Rietavo, Šilutės, Vilniaus statybos ir komunalinio ūkio organizacijose ėjo darbų vykdytojo, vyr. inžinieriaus, valdybos viršininko pareigas.

1989-1998 m. laikotarpiu Viktoras Kiauka pirmininkavo Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios tarybai. 1990-1998 m. Viktoras Kiauka buvo viešosios įstaigos Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios diakonijos (iki 1997 m. birželio 24 d. labdaros ir kultūros draugijos) „Vilniaus Sandora“ valdybos pirmininkas ir direktorius, nuo 1998 m. – direktorius. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios parapijai priklausančių pastatų restauravimo bei materialinės pagalbos parapijiečiams teikimo tikslais Viktoras Kiauka plėtojo bendradarbiavimą su  Lietuvos Respublikos valstybinėmis institucijomis, Vokietijos Š. Elbės krašto ir kitomis užsienio protestantų bažnyčiomis.

Viktoro Kiaukos šeimos nariai: sutuoktinė – Audronė Buivydaitė-Chomičiūtė (pedagogė) ir atžalos – duktė Asta Saldukienė (ekonomistė, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vargonininkė) bei sūnus Tomas Viktoras (teologijos magistras, studijavęs Vokietijoje: Erlangene ir Heidelbergo universitete).

Naudoti informacijos šaltiniai:

Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor = Kleinlitauische Enzyklopädie. T. 2: Kas-Maž. Mažosios Lietuvos fondas; [redakcinė kolegija: Vilius Pėteraitis … [et al.]; vyriausiasis redaktorius Zigmas Zinkevičius]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 843, [1] p. ISBN 5-420-01525-0.

Nuotrauka iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos. T. 2 (2003 m.)

Nasvytytė-Augustinavičienė Aldona Irena (g. 1920 m.)

Nasvytytė-Augustinavičienė Aldona Irena (g. 1920 m.)

Gimė 1920 m. birželio 10 d. Šiauliuose. Poetė, literatūros dėstytoja. Prieškariu mokėsi Pagėgių gimnazijoje. Po 1939 m. kovo 23 d. persikėlusi į Tauragę, Aldona Irena Nasvytytė mokėsi šio miesto gimnazijoje ir mokslus baigė 1940 m. 1941-1943 m. laikotarpiu studijavo Vytauto Didžiojo universitete (Kaune).Vokiečiams uždarius šį universitetą, Aldona Irena Nasvytytė emigravo į Austriją. 1943-1945 m. studijavo Graco ir Vienos universitetuose (Austrija) bei Gėtingeno universitete (Vokietija). 1950 m. Aldona Irena Nasvytytė persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (trump. – JAV).

Nuo 1953 m. spausdino savo kūrybos eilėraščius leidiniuose „Aidai“, „Draugas“, „Lietuvių dienos“. 1955 m. Aldona Irena Nasvytytė Čikagoje išleido savo pirmąją lyrikos rinktinę „Vėjo dainos“. Tačiau poetės kūryba neapsiribojo vien tik gimtąja lietuvių kalba: anglų kalba ji išleido poezijos knygą „Shalima – Lovesong“.

 

Naudoti informacijos šaltiniai:

Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. T. 2. N-Ž. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 615, [1] p. ISBN 5-420-01513-7.

KONDRATAS, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. Kn. 7: Pagėgių kraštas. Vilnius: Karminas, 2011. 312, [2] p. ISBN 978-609-8031-13-3.

MAČIULIS, Algimantas. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, [2007]. 311, [1] p. ISBN 978-9955-624-86-8.

Suvestinis katalogas [Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema] [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, [s. a.]. Prieiga per internetą: <http://libis.lt/>.

Nuotrauka iš biografijų žinyno „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“. T. 2 (2002 m.).

Fetingis Liudvikas (g. 1940 m.)

Fetingis Liudvikas (g. 1940 m.)

Gimė 1940 m. lapkričio 13 d. Ropkojuose, Pagėgių apskrityje. Evangelikų liuteronų kunigas (1976 m.). Liudviko Fetingio tėvas kilęs iš Mažosios Lietuvos evangelikų šeimos, emigravusios į Didžiąją Lietuvą. 1944 m. šeima evakavosi į Vakarus, bet prie Gumbinės priartėjęs frontas nulėmė Fetingių šeimos patekimą į darbo stovyklą. 1946 m. grįžo į Lietuvą. Kelios Fetingių šeimos kartos amžinajam poilsiui atgulė Šikšnių kapinėse (Sartininkų parapija).

Liudvikas Fetingis įžegnotas Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Pagėgių vidurinėje mokykloje baigė 9 klases. 1958-1976 m. – buvo Sartininkų ir Katyčių bažnyčių chorų vadovas. Nuo 1967 m. Liudvikas Fetingis buvo Dievo žodžio sakytojas ir kantorius Kretingos, Šilutės bei Tauragės bažnyčiose. Taipogi jis subūrė šių parapijų chorus bei pučiamųjų orkestrus ir jiems vadovavo. Už kapinių švenčių rengimą Liudvikas Fetingis kritikuotas sovietinėje spaudoje ir baustas administracine bauda. Nors 1972 m. buvo išlaikęs egzaminus, tačiau vis dėlto negavo pažymėjimo diakono ir kunigo diakono tarnystei. 1974 m. baigė Šilutės vidurinę  vakarinę mokyklą.

Darbavosi Natkiškių sovietiniame ūkyje, ėjo Šilutės sausinimo sistemos valdybos elektromonterio pareigas. Taipogi dirbo „Lietkooptechnika“ vairuotoju. 1969–1972 m. savarankiškai mokėsi teologijos pagal buvusią Vytauto Didžiojo universiteto (trump. – VDU) Evangelikų teologijos fakulteto programą, kurios vadovai – kunigai Mikas Preikšaitis bei Jonas Viktoras Kalvanas). 1976 m. liepos 4 d. be Konsistorijos žinios Sudargo bažnyčioje įšventintas kunigu. Šios sakralinės ceremonijos metu Liudviką Fetingį palaimino Kretingos dekanas kunigas Jonas Armonaitis ir kunigas Jurgis Gavėnis. Liudvikas Fetingis paskirtas į Plikius, taip pat aptarnavo ir Sudargo (1981-1995 m.), Kretingos, Priekulės, Katyčių (1989-1997 m.), Saugų (1990-1993 m.), Žemaičių Naumiesčio parapijas. Liudvikas Fetingis taipogi kunigavo ir savo paties atkurtose parapijose bei suremontuotose bažnyčiose Doviluose, Juodkrantėje, Nidoje.

1991 m. Liudvikas Fetingis parengė ir išleido suglaudintą Martyno Liuterio „Mažąjį katekizmą“. 1994 m. –  subūrė bei vadovavo Plikių ir Dovilų parapijų jungtinam chorui „Berželis“ (su Gžegožu Krušinskiu) bei pučiamųjų orkestrui. Abu kolektyvai dalyvavo chorų šventėse, koncertavo Čekijoje, Karaliaučiaus krašte bei Vokietijoje. Liudvikas Fetingis yra užrašęs liaudies giesmių Jurbarko, Sudargo, Tauragės parapijose. 1995 m. Liudvikas Fetingis tapo Konsistorijos nariu. Spaudai parengė naują giesmyną su gaidomis – pirmą tokią knygą po 1566 m. išleisto Martyno Mažvydo giesmyno. Šiuo metu Liudvikas Fetingis vadovauja pamaldose giedančiam bei šventėse dalyvaujančiam vaikų ansambliui. Liudviko Fetingio žmona Elžbieta Šimkutė-Fetingienė Plikių šeštadieninėje tikybos mokyklėlėje moko jaunąją kartą, kaupia fotonuotraukas bažnyčios istorijos įamžinimui.

 

Naudoti informacijos šaltiniai:

KALTENIS, Vytautas. Mirė lietuvininkė Rūta Petraitienė. Vilnius, 2005 m. sausio 19 d. Iš: Mažoji Lietuva [interaktyvus]. Trakai: VšĮ „Vorutos“ fondas, 2015 [žiūrėta 2016 m. rugsėjo 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.mazoji-lietuva.lt/mire-lietuvininke-ruta-petraitiene/>. ISSN 2029-3542.

 

KONDRATAS, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. Kn. 7: Pagėgių kraštas. Vilnius: Karminas, 2011. 312, [2] p. ISBN 978-609-8031-13-3.

 

LAPIENĖ, Virginija. Plikių bažnyčia skaičiuoja antrą šimtmetį. 2016 m. rugsėjo 7 d. Iš: Mažoji Lietuva [interaktyvus]. Trakai: VšĮ „Vorutos“ fondas, 2015 [žiūrėta 2016 m. rugsėjo 19 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.mazoji-lietuva.lt/plikiu-baznycia-skaiciuoja-antra-simtmeti/>. ISSN 2029-3542.

 

Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor = Kleinlitauische Enzyklopädie. T. 1: A – Kar. Mažosios Lietuvos fondas; [redakcinė kolegija: Vilius Pėteraitis … [et al.]; vyriausiasis redaktorius Antanas Račis]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. 775, [1] p. ISBN 5-420-01471-8.

 

Nuotrauka iš VšĮ „Vorutos“ fondo interneto svetainės www.mazoji-lietuva.lt

Masolas Aloyzas (g. 1938 m.)

Masolas Aloyzas (g. 1938 m.)

Gimė 1938 m. balandžio 12 d. Gėgždų kaime, Pagėgių apskrityje (netoli Natkiškių kaimo).

Mažosios Lietuvos paveldo puoselėtojas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos talkininkas. Aloyzas Masolas kilęs iš knygnešių šeimos: jo tėvas ir senelis buvo knygnešiai. 1900 m. Trumpininkuose Paprūsėje (Tauragės apskritis) gimęs jo tėvas Jonas Masolas dalyvavo 1923 m. Klaipėdos krašto sukilime, savanoriavo, padedamas bendraminčių saugojo Natkiškius. Vėlliau Gėgžduose plėtojo ūkininkavimo amatą, buvo Natkiškių būrio šaulys. Būdamas 29-rių metų amžiaus, Aloyzo Masolo tėvas įsigijo 18 ha žemės plotą, kurio sudėtin įėjo 10 ha miško ir iš 4 pastatų sudaryta sodyba Gėgžduose (2 šios sodybos statiniai išlikę iki šių dienų). Aloyzo Masolo tėvas Jonas Masolas ūkininkavimu užsiėmė vienas iki 1937 m., kuomet vedė 1914 m. Žalpinuose (Tauragės apskritis) gimusią samdinę Teklę Šatkutę.

Po 1939 m. Hitlerio įvykdytos Klaipėdos krašto okupacijos, Aloyzo Masolo tėvai buvo verčiami priimti Vokietijos pilietybę. Neigiamas atsakas iššaukė jų terorizavimą, grasinimus. Tai paskatino Aloyzo Masolo tėvus 1941 m. kovo mėnesį pasitraukti į Didžiąją Lietuvą ir apsigyventi Tverijoniškio kaime (Raseinių apskritis). Kai Lietuvą užėmė vokiečiai, Aloyzo Masolo tėvai apleido Tverijoniškio kaime užgyventą turtą, žemę bei sugrįžo gyventi į Klaipėdos kraštą. 1945 m. jie vėl pradėjo ūkininkauti savajame ūkyje Gėgžduose, o vėliau atsidūrė kolchoze.

Tėvų ūkininkavimo tradicijas Gėgžduose nuo 1995 m. perėmė jų sūnus Aloyzas Masolas ir jas tęsia iki šiol. Atgimimo metais Aloyzas Masolas parašė straipsnių Karaliaučiaus krašto prijungimo prie Lietuvos, šio krašto istorijos ir archeologijos faktų falsifikavimo temomis. Aloyzas Masolas savo publikacijose taipogi nagrinėjo Klaipėdos krašto regioninės politikos bei administracinio suskirstymo ypatumus. Aloyzas Masolas renka kraštotyrinę medžiagą apie Pagėgių ir Šilutės kraštą. Daug dėmesio skiria kalbotyrai: rengia Gėgždų apylinkės šnektos žodynėlį.

 

Naudoti informacijos šaltiniai:

KONDRATAS, Benjaminas.Kūrėjų pėdsakais. Kn. 7: Pagėgių kraštas. Vilnius: Karminas, 2011. 312, [2] p. ISBN 978-609-8031-13-3.

 

Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor = Kleinlitauische Enzyklopädie. T. 2: Kas-Maž. Mažosios Lietuvos fondas; [redakcinė kolegija: Vilius Pėteraitis … [et al.]; vyriausiasis redaktorius Zigmas Zinkevičius]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 843, [1] p. ISBN 5-420-01525-0.

 

Nuotrauka iš Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos interneto svetainės www.silutevb.lt

Grigolaitytė-Kondratavičienė Elena (1910-1995 m.)

Grigolaitytė-Kondratavičienė Elena (1910-1995 m.)

Gimė 1910 m. birželio 19 d. Bitėnuose (dabartinėje Pagėgių savivaldybėje), Tilžės – Ragainės apskrityje, Jurgio Grigolaičio (1886-1968 m.) bei Annos Dumat-Grigolaitienės (1881-1959 m.) šeimoje, turėjusioje 28 ha ūkį. Lietuvininkų savimonės, etninės kultūros bei tradicijų puoselėtoja. Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės motina, Pirmojo pasaulinio karo metu ištremta į Rusiją, į Lietuvą sugrįžo 1920 m.

Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė baigė Bitėnų privačią pradžios mokyklą, lankė privačias griežimo smuiku bei prancūzų kalbos pamokas, mokėsi Tilžės ekonomikos mokykloje. 1934 m. tapo Lietuvos Respublikos muitininko Konstantino Kondratavičiaus žmona. 1938-1944 m. laikotarpiu buvo galanterijos prekių parduotuvės Smalininkuose (Jurbarko raj.) savininkė. 1944 m. šeima ir tėvai buvo evakuoti į Vakarus. Iš Vokietijos į gimtinę sugrįžo užėjus sovietams. 1951-1956 m. šeima ir tėvai gyveno tremtyje (Sibire, Krasnojarsko krašte, Rusijoje). Sugrįžusi į gimtuosius Bitėnus, Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė įsidarbino darbininke sovietiniame ūkyje. Prižiūrėjo Martyno Jankaus šeimos kapavietes, Bitėnų-Rambyno kapinaites, saugojo jas nuo niokojimo ir grobstymo, rūpinosi nuverstų kryžių atstatymu. 1981 m. drauge su kitais rengė Martyno Jankaus memorialinio muziejaus (Bitėnai, Pagėgių savivaldybė) ekspoziciją. Buvo ekskursijų po Rambyną ir apylinkes gidė. Aktyviai dalyvavo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ veikloje, buvo jos narė. Aktyvi Pagėgių ir Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčių parapijietė. Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės memuarai publikuoti vokiečių rašytojos, istorikės ir žurnalistės Ullos Lachauer 1996 m. Vokietijoje išleistoje knygoje „Paradiesstraße: Lebenserinnerungen der ostpreußischen Bäuerin Lena Grigoleit“ (liet. „Rojaus kelias: Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai“). Lietuviškas šios  knygos leidimas  pasirodė 2001 m. Vilniuje. Knygoje vaizdingai ir jautriai pateikiami dvi dukras – Birutę Kondratavičiūtę-Ramanauskienę bei Ireną Kondratavičiūtę-Karklelienę – užauginusios bitėniškės Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės prisiminimai bei išgyvenimai apie sunkų jos gyvenimo kelią. Knyga plačiai išgarsino ir Eleną Grigolaitytę-Kondratavičienę, ir Bitėnus. Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė mirė Klaipėdoje 1995 m. balandžio 22 d. Balandžio 25 d. palaidota Bitėnų-Rambyno kapinėse, šeimos kape. Bitėnuose yra išlikusi jos sodyba.

2010 m. teatras „Städtische Bühnen Münster“ įgyvendino tarptautinį – Vokietijos ir Lietuvos – projektą, kurio pagrindu 2011 m., minint Šilutės 500 metų jubiliejų, Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje vokiečių ir lietuvių kalbomis suvaidintas spektaklis, pastatytas pagal Ullos Lachauer romaną „Rojaus kelias: Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai“. Spektaklį režisavo Barbara Vachendorf. Pagrindinį – Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės – vaidmenį atliko dvi aktorės, tai: Sigutė Gaudušytė-Jankūnienė (Lietuva) bei Regina Andratškė (Vokietija).

Naudoti informacijos šaltiniai:

KONDRATAS, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. Kn. 7: Pagėgių kraštas. Vilnius: Karminas, 2011. 312, [2] p. ISBN 978-609-8031-13-3.

Mažosios Lietuvos enciklopedija = Encyclopaedia of Lithuania Minor = Kleinlitauische Enzyklopädie. T. 2: Kas-Maž. Mažosios Lietuvos fondas; [redakcinė kolegija: Vilius Pėteraitis … [et al.]; vyriausiasis redaktorius Zigmas Zinkevičius]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 843, [1] p. ISBN 5-420-01525-0.

Lietuvininkai: metiniai susiėjimai: 1989 – I susiėjimas. Iš: Klaipėdis [interaktyvus]. VšĮ „Klaipėdis“: Vilnius, [S. a.] [žiūrėta 2016 m. sausio 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.klaipedis.lt/?q=fotoarchyvas/lietuvininkai-susiejimai-1989-1989_10_010.jpg>.

Suvestinis katalogas [Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema] [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, [s. a.]. Prieiga per internetą: <http://libis.lt/>.

Nuotrauka iš interaktyvaus Albino Stubros fotoarchyvo „Albinas Stubra (1929-2007) ir jo Klaipėda“.