Agnietė Garmienė – Steponavičiūtė

Agnietė Garmienė – SteponavičiūtėGimiau 1985 metų birželio 10 dieną Jurbarko rajone, Seredžiaus miestelyje, Marijos Stancikienės šeimoje. Buvau mažiausioji, nes augo du broliai ir sesė. Tėvai dirbo. Mamytė sandėlio vedėja, tėvelis meistru tuometiniame kolūkyje, todėl didžiąją savo laiko dalį leidau su seneliais, buvau laukta ir mylima, kaip mama sako – vaistukas ir džiaugsmukas. Nors broliai ir sesė po pamokų būdavo visuomet šalia, labiausiai laukdavau mamytės, o kartą, būdama dviejų metukų, pabėgau nuo senelių ir pilnais vandens pavasario laukais užsimovusi savuosius, kaip dabar menu, guminukus su geltonais obuolėliais, nukulniavau du kilometrus vos ne iki mamytės darbo. Ir tik bijodama perlipti gilų griovį, pilną vandens, laukiau, kad kas perkeltų. O tuo tarpu važiavo mama, ir kai niekuomet tokių pokštų nebuvau iškrėtusi, pamačiusi mažą vaiką sustojo ir griebėsi gelbėti, nes ir oras buvo šalto ankstyvo pavasario rytas. Mamytė ilgai verkė mane prisispaudusi, žinia nesibarė, nes puikiai suprato, kad aš keleto valandų negaliu pabūti be jos artumo. Mamytė visuomet sako, kad aš esu jos pasakiškojo birželio bijūnas. Štai taip parašiau koks didžiulis ryšys nuo užgimimo iki šiandien jungia mus, kokia nedaloma meilė ir ryšio suvokimas. 1991 metais mūsų šeima išsikėlė gyventi į Šilutę. Čia pradėjau lankyti darželį, po to katalikiškąją mokyklą. Pirmąją klasę pabaigusi jau buvau pramokusi anglų kalbos. Buvau moksliukė, niekados netingėjau. Mokytis gerai man buvo garbės reikalas. Toliau skaityti „Agnietė Garmienė – Steponavičiūtė“

Veronika Mockienė

Veronika Mockienė1945 metų pavasarį pasibaigus karui, į Pagėgių rajono Bajėnų kaimą atvyko persikėlėlių šeimos iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų buvo ir Jurkų šeima su 12 vaikų iš Kelmės rajono Janaučių kaimo bei septynių asmenų Šimkų šeima iš Šilalės rajono Lingeniškės kaimo. Vyriausias Jurkų sūnus Vytautas dar dirbo Radviliškyje, atstatydamas karo sugriautą geležinkelio stotį bei kitus pastatus. Jis į Bajėnus atvyko 1946. Jaunimo vakaronėje, grodamas bandonija, įsidėmėjo geriausią šokėją – Šimkų Bronikę. Po metus trukusios draugystės įvyko kuklios vestuvės ir jauna šeima prisiglaudė pas Vytauto tėvus, kurie buvo apsigyvenę didžiuliame name su daug kambarių. Praėjus dvejiems bendro gyvenimo metams,1949 metų vasario 16 dieną gimė jų pirmagimė duktė Veronika. Tai ir buvau aš. Mama labai laukė mergaitės. Ir vardą buvo parinkusi – savo mamos, kuri numirė, palikusi našlaičiais penkis vaikus, kai vyriausiajai – mano mamai – tebuvo penkeri metukai.

Toliau skaityti „Veronika Mockienė“

Sigutė Kulikauskienė

Sigutė KulikauskienėSigutė Kulikauskienė gimė 1966m. gegužės 28 d.  Sūdėnų kaime, Šilutės rajone. Dabar gyvena Pagėgiuose. Baigė Šiaulių pedagoginį universitetą, įgijo socialinio pedagogo profesiją.

Darbinė patirtis prasidėjo Benininkų  (Pagėgių saviv.) vaikų darželyje, dirbo vedėja (1991-1995m.). Nuo 1996 m. iki 2000 m. – Šilutės raj. savivaldybė, Pagėgių seniūnijos seniūnė, vėliau – Pagėgių sav. Kultūros ir sporto centro direktorė (2000-2004 m.).

Toliau skaityti „Sigutė Kulikauskienė“

Salomėja Ozgirdaitė

Salomėja OzgirdaitėKai prasitardavau draugams, jog gimiau po Mergelės ženklu, jų veidai sužysdavo šypsenom. Kodėl? Tai buvo galima tik numanyti. Vaikystėje šiam ženklui buvau per greita, per drąsi, padykusi. Laimė išvysti šį pasaulį teko 1965 m. rugsėjo 2-ąją dieną – nei vasarą, nei rudenį, bet meilę ir pirmenybę teikiu pastarajam. Jis mielesnis mano būčiai ir sielai.

Šalia įprastų žaislų, ant mano stalo dažnai gulėdavo popieriaus lapai, rašikliai, spalvoti pieštukai. Piešti niekada nemokėjau ir visada baltai pavydėjau žmonėms, gebantiems tai daryti. Rašyti privalėjau išmokti. Joks čia stebuklas! Tačiau teko sutikti žmonių, kurie, kad ir kaip norėdami, negalėjo to padaryti, todėl man rašymas – stebuklas ir fizine prasme.

Toliau skaityti „Salomėja Ozgirdaitė“

Laimutė Mickevičienė

Laimutė MickevičienėLaimutė Mickevičienė gimė 1960 m. spalio 20 d. Šilalės mieste. 1978 metais baigė Šilalės vidurinę mokyklą. Įstojo ir baigė Vilniaus pedagoginį universitetą. 1999 m. jai suteikta lietuvių kalbos vyr. mokytojos kvalifikacinė kategorija. Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės siuntimu buvo viena iš pirmųjų lietuvių kalbos mokytojų  skleidusių lietuvybę Karaliaučiaus krašte. Aštuonis metus dirbo Karaliaučiaus krašto Slavsko rajono Prochladnojės vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Už nuopelnus lietuvybės puoselėjimui Karaliaučiaus krašte buvo apdovanota Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės padėkos raštu. Nuo 2000 m. rugsėjo 13 d. dirba Pagėgių savivaldybės administracijos kalbos ir archyvo tvarkytoja.

Toliau skaityti „Laimutė Mickevičienė“

Bronė Savickienė

Bronė SavickienėMano gyvenimo kelias prasidėjo 1922 metų kovo 12 dieną. Kazio ir Onos Gelumbauskų šeimoje į pasaulį atėjo aštuntas vaikas – mergytė. Tėveliai buvo vargingi valstiečiai – turėjo 6 ha žemės, varganą trobelę po didžiulio visą Vetrių kaimą nusiaubusio gaisro, daržinę kartu su tvarteliu – „kūte“, ir pulką vaikų.“Tarp septynių burnų pramaitinsim ir aštuntą“, taip porino tėveliai laukdami manęs. Aš buvau nelaukiama seserų, kurios žinojo, kad mažąją auginti teks joms… Jau prakutę vyresnieji išeidavo tarnauti pas ūkininkus.

Toliau skaityti „Bronė Savickienė“

Gediminas Kačiulis

Gediminas KačiulisGediminas šiaulietis. Tėtis – sudėtingo likimo žmogus, buvo teisininkas, ne vienerius metus praleido tremtyje. Grįžęs dirbo buhalteriu. Kiek Gediminas prisimena, tėvų namai visada buvo pilni meilės, meno ir kūrybos. Šeimos kapela garsėjo Šiaulių apylinkėse ir laukiama įvairiuose renginiuose. Tėvas grojo smuiku, mama – gitara, brolis – armonika, Gediminas – akordeonu ir saksofonu, mušamaisiais – sesė.

Šiandiena jau nebepasakysi, kas Gedimino gyvenime buvo pirma – muzika ar piešimas. Mat, tėvas buvo piešėjas. Matyt, viskas kartu – paauglys pradėjo lankyti muzikos mokyklą, akordeono klasę, o piešimo mokytojas Vilius Vilutis įkvėpė meilę piešimui.

Toliau skaityti „Gediminas Kačiulis“

Danutė Bardauskienė

Danutė Bardauskienė Gimiau 1960 m. vasario 23 d.  8 val. ryte, išaušus naujai dienai, po Žuvų ženklu., Pagėgių gimdymo namuose. Buvau trečias vaikas šeimoje, o kartu su manim gimė ir brolis dvynukas – iškart Dievulis apdovanojo… Gimtinė – Stoniškių seniūnijos Šunelių kaime – trys trobos, bet gausu buvo kaimynų vaikų, erdvūs kiemai, laisvės – per akis.

Jau šeimoje augo 5-metis brolis, trimetė sesuo. Sakė mama, kad aš augau rami, tik brolis buvo verksnys, tad iki 1 metų labai pavargo, mus augindama.

Tėvai buvo paprasti žmonės, žemdirbiai – mamos darbo knygelėje yra vienas įrašas – iki išėjimo į pensiją dirbo Stoniškių  tarybiniame ūkyje. Tėvelis dirbo lauko darbe, buvo savamokslis muzikantas, grojo armonika, smuiku, akordeonu.. Ir dabar  akyse matau jį – kieme sėdintį ir griežiantį visokiausias melodijas. AČIŪ JAM, UŽ MEILĘ MUZIKAI. Mama baigė 4 klases Šilalėje. Atitekėjo į Šunelius, kai susipažino su būsimu vyru Plaškių kaime, šokiuose. Mama – labai darbšti, be galo nuoširdi moteris, mylima kaimynų, ji mano didžiulis turtas.

Toliau skaityti „Danutė Bardauskienė“

Bronius Bagdonas

Bronius BagdonasPats nemaloniausias užsiėmimas yra rašyti apie save.

Aš, Bronius Bagdonas gimiau 1936 metų balandžio 9 dieną Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, Mičiūnų kaime. Mano senelis Ignas Bagdonas turėjo 11 hektarų žemės Ant kalnelio žvyras, žemiau – senėlis, o pakalnėse – pelkynai. Čia ūkininkaudamas nepraturtėsi. Ignas Bagdonas buvo geras stalius. Su sūnumi Vytoldu (mano tėvu) papildomai duoną užsidirbdavo statydami gyvenamus namus ir ūkinius pastatus. Mano tėvas Vytoldas grojo klarnetu. Kartu su Kriaunų, Degučių ir kitų kaimų muzikantais grodavo jaunimo vakarėliuose, vestuvėse ir kitose šventėse. Jis buvo baigęs tik pradinę mokykla, bet buvo gana apsiskaitęs žmogus. Motina Zofija Kanapeckaitė kilusi iš stambių ūkininkų giminės, bet būdama „mergos vaikas“, už duonos kąsnį dirbo giminėms ir jokių mokslų nebaigė.

Toliau skaityti „Bronius Bagdonas“

Lina Ambarcumian

Lina AmbarcumianGimiau 1973 m. gegužės 2d. Skuodo rajone, Luknių kaime, Veronikos ir Justino Mockų šeimoje. Buvau antroji duktė. Po manęs dar gimė du broliai ir sesuo. Iš pradžių gyvenome nuomojamame kambarėlyje, antrame aukšte namo, šalia Paluknės aštuonmetės mokyklos, kurią ir lankiau. Iš tų laikų prisimenu tiktai lėlę, kurią užmečiau  už laiptinės turėklų, į „bedugnę“, daugiau nieko. Vėliau tėvai gavo valdišką medinį geltonos spalvos namuką, kurio kitame gale veikė felčerės punktas ir biblioteka. Aš labai aktyviai lankydavausi toje bibliotekoje. Po Naujųjų Metų visada pirmoji laukdavau prie durų – pirmasis metų skaitytojas gaudavo dovanų. O felčerės bijojome. Ji pykdavo, kad trypiam žolynus. Eidavom po jos langais  pasilenkę ir dar pabelsdavom prieš pasprukdami. Bet įdomiausia buvo žaisti už tvarto. Žemės sklypus skiriantys grioviai, priaugę karklų, buvo mūsų žaidimų vieta. Vaikų gyvenvietėje buvo daug. Žaisdavome karą, šeimas. Paskui mūsų pagriovius sugriovė melioracija. Liko plynas laukas. Na ir traukdavom būriais po tuos laukus, kol į Latvijos miškus atsitrenkdavom. Šaltinį radom. Dar ir dabar aiškiai regiu versmę akyse. Bijojom. Apsistumdėm, įmetėm  grumstų ir dingom iš ten.

Toliau skaityti „Lina Ambarcumian“