Stasė Valužienė

Stasė ValužienėGimiau 1938 m. balandžio 17 d., Skuodo raj., Stripinių km. Buvau pirmasis vaikas šeimoje. Mama buvo siuvėja, tėvas, tarnavęs pas stambesnius ūkininkus, gerai mokėjo visus žemės ūkio darbus. Gyvenome senelių, Jono ir Barboros Stripinių, grįžusių iš Amerikos ir 1905 m. pasistačiusių namus, sodyboje, trijų kartų šeimoje. Senelių sodas ir tėvo naujai įveistas sodas, seni ąžuolai ir beržai, upelis ir kūdros, netoli miškas – tokia buvo mano vaikystės aplinka. Turėjau penkis brolius, bet trys mirė maži. Buvo Antrojo pasaulinio karo metai, prisimenu apkasus ir šaudymą. Paskutiniaisiais karo metais tėvas buvo paimtas į Raudonąją Armiją. Vėliau galvojome, kad dėl to mūsų šeima ir nebuvo ištremta į Sibirą, nors nesirašė į „kolchozą“ ir buvo persekiojama.

Toliau skaityti „Stasė Valužienė“

Marytė Jansonaitė – Sūdžienė

Marytė Jansonaitė – SūdžienėGimiau 1956 m. gegužės 1-ąją, Sūdėnų kaime (Šilutės rajone), Pranciškos ir Stepono Jansonų šeimoje. Tėvai užaugino mus keturis, be manęs – brolius Antaną ir Gediminą, bei seserį Virginiją.

Buvau pirmasis vaikas šeimoje, tačiau apie mano kelionę šion žemėn tėvai nelabai kalbėjo. Tėveliai buvo vienmečiai – abu gimę 1935 metais. Mamytės kelionė šioj žemelėj baigėsi 2008-aisiais. Ji gimė Tauragės rajone, Žygaičių apskrityje, Draudeniuose, Zofijos ir Vlado Kervelių šeimoje, buvo septintoji iš aštuonių vaikų. Tėvelio gimtinė – Raseinių rajone, Tytuvėnų valsčiuje, netoli Dubysos. Jis gimė Veronikos ir Karolio Jansonų šeimoje, buvo jauniausias iš keturių vaikų, vienintelis berniukas šeimoje, todėl labiausiais mylimas. Antrojo pasaulinio karo baisumai, frontas abi šeimas atginė į pamarį, į „vokiečių kraštą“, į Sūdėnus. Čia abu pradėjo lankyti mokyklą, net viename suole sėdėjo. Mamytė buvo gera mokinė, o tėveliui, kaip nelabai paklusniam mokiniui už bausmę teko „proga“ pasėdėti su mergaite, kuri vėliau ir tapo jo žmona. Mamytė dirbo Jonikaičių apylinkės administracijoje, sekretorės pareigose, o ištekėjusi tapo namų šeimininke, žmona ir mūsų mama. Nors labai norėjo dirbti, bendrauti su žmonėmis ir pasauliu – likimo pakeisti nesiryžo… Buvo labai tikinti ir ko gero jautėsi silpna ir įsipareigojusi viskam prieš patį Dievą… Toliau skaityti „Marytė Jansonaitė – Sūdžienė“

Marija Stancikienė

Marija StancikienėGyventi iš Jurbarko rajono, Seredžiaus miestelio tėvai atvažiavo į Palumpių kaimą, Šilutės rajone. Čia, 1954 m. liepos 31 d., Teodoros ir Juozo Baranauskų šeimoje gimiau aš. Tėvai jau augino du 10 ir 8 metų sūnus, todėl man gimus jie nusprendė, kad lauktas stebuklas įvyko ir pavadino mane Marija.  1957 metais šeima išsikėlė gyventi į Jurbarko rajoną, Seredžiaus miestelį, čia gimė mano sesė Virginija. Tėvas, Juozas Baranauskas, buvo kilęs iš Pavištyčio. Beviešėdamas pas savo brolį Seredžiaus miestelyje sutiko mano mamą, Teodorą Džiugaitę, kur labai greitai atšoko vestuves. Čia, pas savo brolį,  dirbo batų artelėje. Po kurio laiko tarnavo Plechavičiaus kariuomenėje virėju, pateko nelaisvėn. Po dviejų nelaisvės Vokietijoje metų (pabėgęs) grįžo namo, vėl sėdo prie batsiuvio stalo. Buvo ramus, geraširdis, apsišvietęs, nors baigęs tik 4 gimnazijos klases, grojo smuiku, gražiai dainavo, mėgo kūrybą. Toliau skaityti „Marija Stancikienė“

Eugenijus Skipitis

Eugenijus SkipitisGimiau 1951m. balandžio 2 d. Šeduvoje, mokiausi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, jį baigęs gyvenimą paskyriau kūrybai, literatūrai, fotografijai. Dirbau reklamos agentūrose ir spaudoje, 1998–2004 m. – Rambyno regioninio parko direkcijoje kultūrologu, 2004–2006 m. – dienraščio „Lietuvos žinios“ korespondentu Tauragės apskrityje. Nuo 2007 m. – „Tauragės kurjerio“ korespondentas Pagėgių krašte ir Tauragės fotoklubo „Fotojūra“ narys. Sako, jog esu geras, bet sunkus žmogus. Visuomet žinojau, jog gerumui reikia svorio. Jeigu žemė neįlinksta po gerumo kojomis, jo niekas nepastebi. Turi rasti savyje sunkumo, kitaip  tave nupūs kiti, daugiau geresni. Nenoriu būti panašus į debesį. Kam taip lengvai išeiti iš žemės, nepaženklintam pavydo akmeniu, neprikaltam keiksmažodžio vinimi, neapipiltam apkalbų pamazgomis. Nenusimenu, visa tai bus padaryta dėl trumpalaikės  vietos po saule, kurios niekas geruoju  atiduoti nenori. Talentingi esame vertindami kitus, nors mums patiems gyventi skirta lemties šešėlyje.

Toliau skaityti „Eugenijus Skipitis“