Veronika Mockienė

Veronika Mockienė

Veronika Mockienė1945 metų pavasarį pasibaigus karui, į Pagėgių rajono Bajėnų kaimą atvyko persikėlėlių šeimos iš įvairių Lietuvos vietų. Tarp jų buvo ir Jurkų šeima su 12 vaikų iš Kelmės rajono Janaučių kaimo bei septynių asmenų Šimkų šeima iš Šilalės rajono Lingeniškės kaimo. Vyriausias Jurkų sūnus Vytautas dar dirbo Radviliškyje, atstatydamas karo sugriautą geležinkelio stotį bei kitus pastatus. Jis į Bajėnus atvyko 1946. Jaunimo vakaronėje, grodamas bandonija, įsidėmėjo geriausią šokėją – Šimkų Bronikę. Po metus trukusios draugystės įvyko kuklios vestuvės ir jauna šeima prisiglaudė pas Vytauto tėvus, kurie buvo apsigyvenę didžiuliame name su daug kambarių. Praėjus dvejiems bendro gyvenimo metams,1949 metų vasario 16 dieną gimė jų pirmagimė duktė Veronika. Tai ir buvau aš. Mama labai laukė mergaitės. Ir vardą buvo parinkusi – savo mamos, kuri numirė, palikusi našlaičiais penkis vaikus, kai vyriausiajai – mano mamai – tebuvo penkeri metukai.

Tėvelis, trumpą laiką padirbėjęs Piktupėnų valsčiuje, išmoko vairuoti automobilį ir beveik visą savo darbingą gyvenimą dirbo vairuotoju Pagėgių tarybiniame ūkyje. Mamytė augino mane ir du mano brolius, rūpinosi namais, gyvuliais – laikė visus keturis namų kampus, nes tėvelis rytą išeidavo į darbą ir grįždavo labai vėlai. Pavasarį, vasarą ir rudenį mamytė eidavo dirbti lauko darbų Pagėgių tarybiniame ūkyje. Mes likdavome trise. Turėdavome užduotų namų ruošos ir kitokių darbų, kuriuos privalėdavome atlikti. Prie darbo buvome spaudžiami nuo mažens. Bet užtekdavo laiko visokiems pramanams, žaidimams.

Iš gyvenimo Bajėnuose ir pradinės mokyklos laikų labiausiai įsiminė baimė. Kodėl? Kaimo paaugliai ir vaikai įvairiose vietose aptikdavo nuo karo likusių sprogmenų. Juos nusinešdavo į atokiau nuo kaimo esančias kalvas ir sprogdindavo. Tose „operacijose“ dalyvaudavo ir mano broliai. Kur visi išėjo, aš žinodavau ir kraupdavau iš baimės pagalvojusi, kad broliai gali žūti. Tėvams nesakydavau, nes bijodavau, kad brolius muš. Laimei, tokie dalykai nebuvo dažni, o Dievas saugojo. Tačiau tą stingdančią baimę ir dabar prisimenu.

Mokiausi Piktupėnų aštuonmetėje mokykloje. Mokytis pradinėse klasėse buvo lengva, nes mamytė mane buvo išmokiusi skaityti ir rašyti. Sunkiau sekėsi spręsti vadinamus „sąlyginius“ uždavinius. Visai jų nesuprasdavau, todėl mano sąsiuvinis dažnai būdavo aplaistytas ašaromis. Užtat skaičiau ir rašiau puikiai. Įsiminė toks epizodas. Ketvirtokai rašė diktantą. Ir man, antrokei, mokytojas liepė rašyti kartu. Viskas buvo lengva, tik vieno žodžio nemoku parašyti – „geltonas“ ar „geltuonas“. Ilgai kankinausi neapsispręsdama ir palikau antrąjį variantą. Žinoma, visame diktante raudonavo nubraukta vienintelė u raidė!

Toliau mokantis visos kalbos sekėsi kuo puikiausiai, mėgau biologiją, geografiją. Bet su tiksliaisiais mokslais taip ir nepavyko susidraugauti. Mano prigimtis buvo per daug lyriška. Nelengva buvo ir su istorija – vargino daugybė datų, buvo baisu skaityti apie karus. O dar vėliau, besimokant toliau, didžiausią nuobodulį keldavo komunistų partijos suvažiavimai ir visi penkmečių planai.

Persikėlėme gyventi į Benininkų kaimą, esantį netoli Pagėgių. Toliau mokiausi Pagėgių vidurinėje mokykloje. Prasidėjo paauglystės kompleksai ir baimės, keistos nuostatos, nebylus pasipriešinimas nežinia kam. Visa tai atsiliepė mokymuisi. Pagal tuometinį mano supratimą buvo gėda gerai mokytis. Tai ir plaukiau pasroviui, nors gabumų ir atminties tikrai užteko.

Baigusi vidurinę bandžiau įgyvendinti vaikystės svajonę – būti pradinių klasių mokytoja. Tik iš antro bandymo pavyko, nes pakišo koją matematika. Į Klaipėdos pedagoginę mokyklą įstojau 1968 metais. Mokytis sekėsi gerai. Keisčiausia, kad matematiką ėmiau suprasti ir per kontrolinius gaudavau aukščiausią įvertinimą. O didžiausią siaubą kėlė komunistų partijos istorija. Manau, kad tam įtakos turėjo mano ir dėstytojo antipatija vienas kitam. Bet istorija nebuvo svarbiausias dalykas. Pamažu viskas susitvarkė, ir aš jau mokytoja.

Paskyrė mane į Skuodo rajoną. Kur jis yra? Ieškau žemėlapyje. Prie pat Latvijos sienos. Visą 1970 – ųjų vasarą neapleido nerimas: kaip reikės išvažiuoti iš namų į tokią tolybę, išsiskirti su tėvais, broliais, artimais draugais, palikti pirmąją meilę ir gyventi nežinia kur. Dar neįsivaizdavau, ką reiškia dirbti mokytoja. Piešiau savo būsimą darbą kuo šviesiausiomis spalvomis.

Pagaliau baigėsi vasara ir mane apsiverkusią atvežę tėvai paliko Skuodo rajono Luknių kaime. Pradėjau dirbti Paluknės aštuonmetėje mokykloje toli gražu ne pradinių klasių mokytoja. Švietimo skyriuje pasakė, kad reikia lietuvių ir anglų kalbų mokytojos. Sutikau. Jaunystėje jūra iki kelių, viską moki, supranti, žinai! Tada ir pravertė mano tėvų įdiegtas pareigos ir atsakomybės jausmas. Mokyklai vadovavo labai reikli direktorė Monika Švedkauskaitė. Nuolatinė kontrolė, pastabos, patarimai, nuoširdi bendradarbių pagalba palaipsniui išmokė mane dirbti. Mokykla mane įsuko į savo specifinį gyvenimą, nustatė elgesio normas, uždėjo antspaudą, įstatė į tam tikrus rėmus. Jaučiausi gerokai suvaržyta. Ilgainiui visi tie dalykai tapo įpročiu.

Buvau jauna. 1970 metais prieš pat Kalėdas iš kariuomenės grįžo man nuomojusios butą šeimininkės sūnėnas Justinas. Iš pirmo žvilgsnio pajutęs, kad aš – jam skirtoji, manęs nebepaleido. 1971 metų liepą iškėlėme vestuves. Po metų gimė dukrytė. Ir taip kasmet mūsų šeimą aplankydavo gandrai, kol prinešė visą pulką vaikučių – tris mergaites ir du berniukus. Tapau daugiavaike mama su begale rūpesčių. Buvo nelengva suderinti vaikų auginimą su darbu. Šiek tiek palengvėjo, kai „Luknės“ kolūkis įsteigė vaikų darželį. Vėl galėjau dirbti.

Kasdienis darbas ir rūpinimasis atžalomis reikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų. Pasiguosti nelabai turėjau kam, nes mano artimieji buvo toli. Visas nuoskaudas ir džiaugsmus patikėdavau popieriui: rašiau dienoraštį, eilėraščius. Tokį būdą nusiraminti buvau atradusi paauglystėje.

Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ kartą per mėnesį pasirodydavo puslapis „Literatas“. Jame būdavo spausdinama rajono literatų kūryba. Viską po keletą kartų perskaitydavau. Vieną kartą, sukaupusi visą drąsą, nusiunčiau laikraščio redakcijai keletą savo eilėraščių. Kokia laimė buvo pamatyti išspausdintą savo eilėraštį! Širdis šokinėjo krūtinėje. O dar gavau laišką iš poeto Stasio Jonausko. Jame jis skatino mane kuo daugiau rašyti , dar atsiųsti savo kūrybos į „Literatą“. Įsitraukiau: dalyvavau literatų susirinkimuose, kūrybos apžvalgoje, skaitymuose, išvykose, susitikimuose su rašytojais, poetais. Gaila, gyvenau tolokai nuo Skuodo. Renginiai vykdavo vakarais. Grįžti tekdavo pėsčiai, tačiau dėl patirtos euforijos septynių kilometrų atstumas neatrodydavo ilgas. Bet netrukus kildavo graužatis: palikai vaikus vienus, vagi laiką nuo šeimos, kokia tu mama, ir t. t. Jaučiausi kaip ta Barbė devyndarbė…

Aš pareigom prie žemės prirakinta,

O jos nepaiso norų nei svajų.

Dėl jų aš negaliu su gervėm kilti

Ir skrist ieškoti tolių negaliu.(1978)

1984 metais, pablogėjus mamytės sveikatai, su visa šeima grįžau į tėvų namus Benininkų kaime. Pradėjau dirbti Pagėgių miesto vaikų lopšelyje –  darželyje, o po metų – Pagėgių vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja. Ilgai niekas nežinojo, kad aš rašau, bet yla išlindo iš maišo.

1991 metais buvo reorganizuota Pagėgių vidurinė mokykla: jos pradinės klasės tapo savarankiška Pagėgių pradine mokykla. Joje pradėjo dirbti jauna, energinga ir kūrybinga muzikos mokytoja Irena Ubartienė. Ji ir paskatino mane ištraukti savo eilėraščius iš stalčiaus. Subūrusi vaikų popchorą „Voriukas“, pritaikydavo muziką mano eilėms, ir gimdavo puikios dainos. Jų buvo sukurta nemažai, įrašytos kelios plokštelės, kasetės.

Kartą Pagėgių viešosios bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė pakvietė mane į Pagėgių krašto literatų „Poezijos pavasarį“. Drebančia širdimi nuėjau ir vėl „įstrigau“. Vėl įkvėpimas, pakilimas ir abejonės. Vėl sielos nerimas. Vėl džiaugsmas skaitant savo eilėraščius „Pagėgių krašto literatų kūrybos rinktinėje“, „Poezijos pilnatyje“, Šilutės rajono laikraščio „Šilokarčema“ priede “Šilainė“…

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie nenurimsta patys ir kitus skatina kurti, dirbti, garsinti savo kraštą. Šios savybės man ypač trūksta. Kai man užsimena apie knygos išleidimą, griežtai atsakau – ne. Kodėl? Tikrai esu įsitikinusi, kad tokio lygio eilėraščių vieta stalčiuje.