Stasė Valužienė

Stasė Valužienė

Stasė ValužienėGimiau 1938 m. balandžio 17 d., Skuodo raj., Stripinių km. Buvau pirmasis vaikas šeimoje. Mama buvo siuvėja, tėvas, tarnavęs pas stambesnius ūkininkus, gerai mokėjo visus žemės ūkio darbus. Gyvenome senelių, Jono ir Barboros Stripinių, grįžusių iš Amerikos ir 1905 m. pasistačiusių namus, sodyboje, trijų kartų šeimoje. Senelių sodas ir tėvo naujai įveistas sodas, seni ąžuolai ir beržai, upelis ir kūdros, netoli miškas – tokia buvo mano vaikystės aplinka. Turėjau penkis brolius, bet trys mirė maži. Buvo Antrojo pasaulinio karo metai, prisimenu apkasus ir šaudymą. Paskutiniaisiais karo metais tėvas buvo paimtas į Raudonąją Armiją. Vėliau galvojome, kad dėl to mūsų šeima ir nebuvo ištremta į Sibirą, nors nesirašė į „kolchozą“ ir buvo persekiojama.

Tėvas buvo mažažemis, bet ne kartą „nubuožintas“ dėl didelių uždėtų mokesčių nesumokėjimo. Mūsų šeimai ir kartu gyvenantiems seneliams prasidėjo badmetis. Žemė, gyvuliai, padargai buvo atimti, leista naudotis tik trobesiais ir senu sodu. 1949 m., baigusi Gonaičių pradinę mokyklą, pradėjau lankyti Ylakių vidurinės mokyklos penktąją klasę. Jeigu keturklasę pradinę baigiau per tris metus, nes mokslas sekėsi gerai, vidurinėje pradėjau atsilikti. Dažnai į mokyklą ateidavau be pusryčių, tėvo atsitiktinis uždarbis buvo menkas. Aštuntoje klasėje lankiau mokyklą tik kelis mėnesius. Tėvas, tikėdamasis išsaugoti namus ir atgauti žemę, niekur nesitraukė. Kad šeima neišmirtų badu, mama  1952 m. išvažiavo į Klaipėdą įsidarbinti kokiame nors fabrike. Parveždavo maisto produktų. Aš vėl pradėjau lankyti mokyklą. Nuo pradinės mokyklos antros klasės skaičiau knygas iš mokyklos bibliotekėlės, vėliau – iš Ylakių vidurinės mokyklos ir miestelio bibliotekos. Knygos labai domino. Tai buvo klasika. Gamta buvo vaikų žaidimo aikštelės. Jokių bausmių savo vaikų drausminimui mūsų tėvai nenaudojo, namuose nebuvo nei girtuokliaujama, nei rūkoma. Reikėjo vieningai ištverti gyvenimo sunkumus. Tiek seneliai, tiek tėvai vertino mokslą, vaikus auklėjo katalikiškai, buvo kartu meldžiamasi. Pradėjau galvoti apie profesijos pasirinkimą. Galvojau apie bibliotekininkystę, medicinos sesers darbą ir pradinių klasių mokytojos specialybę. 1956 m. įstojau į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Teko pasiaiškinti, kodėl tėvas ne kolūkietis, nes apie tai buvo parašyta charakteristikoje. Mokytis buvo įdomu, nors svarbiausias tikslas buvo savarankiškai užsidirbti sau duoną. Baigusi mokslus dirbau įvairiose Žemaitijos vietovėse: Telšių, Kretingos rajonuose ir Šilutėje. Teko dirbti ir vaikų darželyje, ir internate, bet daugiausia – kaimo pradinėse mokyklose. Siekiau, kad pamokose būtų draugiška, darbinga nuotaika. Kasdien pasilikdavau silpnesnius mokinius po pamokų, nes tikėjau, kad visus galima išmokyti pagrindinių dalykų. Lankydavau mokinius namuose. Sunku buvo versti mokinius stoti į pionierių organizaciją ar pravesti ateistines valandėles, nes tikrovė skyrėsi nuo surašytų planų. Pedagoge išdirbau dvidešimt metų, ištekėjau už veterinaro gydytojo, įsidarbinau vyro darbovietėje, išauginome tris vaikus: du sūnus ir dukrą. Kartu su mano šeima gyveno ir mano tėvai, kaip man nuo vaikystės buvo įprasta. Ir dabar gyvenu trijų kartų šeimoje, bendrauju su anūkais.

Kurti tikriausiai paskatino nuo mažens matyta pagarba spausdintam žodžiui, mokslui, katalikiškiems senelių žurnalams, vidinis artimųjų pasipriešinimas sovietinei ideologijai. Penktoje klasėje pradėjau rašyti dienoraštį. Jame atsispindėjo gamtos vaizdai, metų laikai, tai, kas buvo matoma iš arti. Namuose visi mėgome Maironį. Namiškiams deklamuodavau jo eilėraščius. Skaičiau daug verstinės grožinės literatūros, kokią tik kur gaudavau, bet žmonės senąsias knygas laikė paslėpę, bijojo valdžios. Septintoje klasėje pamėginau eiliuoti apie gamtą, vyresnėse klasėse – apie jausmus ir svajones. Regimoji atmintis prieš akis piešė perskaitytų knygų ir pergyventų įvykių vaizdus. Rašymą kaip hobį pasirinkau ir augindama savo vaikus, susikaupusioms mintims išreikšti. Tai prasidėjo nuo 1974 m. Sueiliavau kelis šimtus eilėraščių. 2005 m. Kaune, leidykloje „Mažasis Mukas“ buvo išleista mano eilėraščių ir poemėlių vaikams knygelė „Atiteka upelis“. Redagavo Aleksandras Šidlauskas, iliustravo Pagėgių g. dailės mokytoja Virginija Karinauskienė. Esu užrašiusi senų žmonių prisiminimus. Aplankiau jų apie trisdešimt. Prisiminimai buvo spausdinami laikraštyje „Klaipėda“. Rašau miniatiūras ir aforizmus. Miniatiūrų buvo išspausdinta laikraštyje „Šeimininkė“, o aforizmų – „Valstiečių laikraštyje“, „Ūkininko patarėjuje“, žurnale „Nemunas“. Mano eilių buvo įdėta į poezijos rinktinę „Eiliavimai II“ (sudarytojas Aleksandras Šidlauskas) – 1996, Vilnius. Esu Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. UAB „Dobilo“ leidyklos Jonavoje spausdinamuose šios organizacijos leidiniuose yra ir mano kūrinėlių. Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje (direktorė Elena Stankevičienė) susirenka Pagėgių krašto literatai, leidžiamos kūrybos rinktinės, kuriose yra ir mano eilėraščių. 2009 m., Kaune, leidykla „Naujasis lankas“ išleido mano 1998 – 2008 m. parašytų aforizmų knygelę „Žodžiais į taikinį“ (redaktorius Stanislovas Abromavičius, dailininkė Virginija Karinauskienė). Šiuo metu rašau apie vaikus ir vaikams, galvoju apie sekančios savo knygelės išleidimą. Manau, kad literatūra kaip ir kitos meno šakos praskaidrina žmogaus gyvenimą ir suteikia prasmingumo.