Salomėja Ozgirdaitė

Salomėja Ozgirdaitė

Salomėja OzgirdaitėKai prasitardavau draugams, jog gimiau po Mergelės ženklu, jų veidai sužysdavo šypsenom. Kodėl? Tai buvo galima tik numanyti. Vaikystėje šiam ženklui buvau per greita, per drąsi, padykusi. Laimė išvysti šį pasaulį teko 1965 m. rugsėjo 2-ąją dieną – nei vasarą, nei rudenį, bet meilę ir pirmenybę teikiu pastarajam. Jis mielesnis mano būčiai ir sielai.

Šalia įprastų žaislų, ant mano stalo dažnai gulėdavo popieriaus lapai, rašikliai, spalvoti pieštukai. Piešti niekada nemokėjau ir visada baltai pavydėjau žmonėms, gebantiems tai daryti. Rašyti privalėjau išmokti. Joks čia stebuklas! Tačiau teko sutikti žmonių, kurie, kad ir kaip norėdami, negalėjo to padaryti, todėl man rašymas – stebuklas ir fizine prasme.

Pirmuosius eilėraščius parašiau ketvirtoje klasėje, būdama toli nuo gimtųjų Mikytų – Prienuose. Ten pradėjau ir baigiau vidurinę mokyklą, visomis prasmėmis tvirtai atsistojau ant kojų, užaugau, subrendau ir įgijau visokių patirčių, atradau knygų pasaulį ir nepagydomai susirgau juo. Tai mane pastūmėjo ir į profesijos pasirinkimą – bibliotekininkystę. Į biblioteką eidavau lyg į šventovę. Jausmas geras ir stiprus. Toliau – studijos Vilniaus kultūros mokykloje. Tai buvo fantastiškas ir įdomus laiko tarpsnis, daugybė įdomių žmonių, jau rimtas darbas centrinėje Žirmūnų bibliotekoje. Būdavo smagu, kai vakare, vos pasiekusi lovą, virsdavau į ją iš nuovargio. Valandą kitą reikėdavo atsigauti.

Turiningas ir įdomus kultūrinis gyvenimas, spektakliai, parodos, filmai. Keleri metai prabėgo greitai ir po 13-os metų aš vėl savuos Mikytuos. Ratas taip ir sukasi: iš kur išeini – ten ir sugrįžti. Darbas Panemunės bibliotekoje pasirodė kitoks nei didmiesčio šurmulyje: vangesnis, lėtesnis, nuobodokas.  Atėjus žmogui į biblioteką jau būdavo stebuklas. Pirmasis mano darbas truko ketverius metus. Eilėraščiai dar vis buvo greta.

Sausio įvykiai eilinį kartą sugrąžino mane į numylėtą Vilnių, bet nuotaikos ir jausenos buvo kitos. Nežinia ir sunkumas kaustė, kirbėjo klausimas, kaip tai gali iš viso vykti, bet kartu žmonės, persmelkti laužų dūmų, buvo tokie artimi, vieningi ir drąsūs. Jaunų žmonių per ankstyva žūtis ir jų artimųjų ašaros sukrečia iki sielos gelmių. Praeini, nusilenki ir padėkoji už tai, kad tu dar esi, yra tavo mama, tavo broliai – artimieji. Viskas, ką gali padaryti. Tokių vaizdų nelinkėčiau nei savo priešui.

Mano gyvenimą savotiškai užtvindė „tylos zona“ – vėl 13-ka metų be darbo. Kažkur prapuolė ir poreikis rašyti. Kasdieninė rutina neskatino tuokart minčių. Iš kitos pusės, buvo laiko pasinerti į knygų lobynus, kryžiažodžius, duoti peno pilkosioms ląstelėms. Sako, žmonės nebrenda antrą kartą į tą pačią upę, gal dauguma ir taip, aš – įbridau ir man patiko.

Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė p. Elena Stankevičienė ne tik  pasiūlė padirbėti, bet ir atgaivino manyje mažai rusenusį norą rašyti, sulaužė savotišką užtvanką ir prasidėjo… Vėl buvo gera sėsti prie balto popieriaus lapo. Šia prasme, 2008-ieji buvo intensyvūs metai. Pasirodė Pagėgių krašto literatų rinktinė „Pilnaties valanda“. Kas ką besakytų, pamatyti savo eilėraščius, išspausdintus tikroje knygoje, yra didelis ir šaunus dalykas.

Buvau labai maloniai nustebinta, gavusi pasiūlymą išleisti savos kūrybos leidinuką, jis ir išėjo. Vėlgi 2008-aisiais metais – „Įsiklausymai“. Toks jo pavadinimas. Buvau nominuota už literatūrinį debiutą, šito negalėjau nė susapnuoti. Manau, nereikia sakyti, koks buvo jausmų ir minčių antplūdis.

Pagėgių savivaldybės viešoji biblioteka – tikras miestelio kultūros švyturys, renginys veja renginį, būna netgi anšlaginių. Tradiciniai „Poezijos pavasariai“, skaitome ir klausomės eilių, žinoma, viso ko iniciatorė yra p. E. Stankevičienė ir jos kolektyvas – šaunios, energingos Viešosios bibliotekos moterys. Labai joms ačiū už viską: ir už kūrybinį pseudonimą (Salomėja Oz), ir už nuolatinius kvietimus į renginius, keliones, nesvarbu, ar ant senojo Rambyno, ar į Punską, ar į Druskininkus, Klaipėdą, Vilnių.

Išvyka į Punską, savotišką lietuvybės Meką lenkų krašte, buvo nepakartojama. Tų žmonių šviesa žavėjo. Didelė pagarba gimtinei ir lietuviškajam žodžiui smelkėsi iš kiekvienos jų poros, visos aplinkos. Įspūdžių tiek – tuokart, rodės, sprogtum, jei galėtum ir paliktum dalelę savo širdies. 2008-aisiais dienos šviesą išvydo Tauragės apskrities literatų kūrybinis almanachas „Esame“ ir ten svečiuojasi mano eilėraščiai.

Poezija – viena iš man skirtų duotybių, esu laiminga, kad kažkas aukštybėse man nuleido jos plunksną, kad svajočiau, liūdėčiau, mylėčiau ir gyvenčiau, ir nejausčiau pabaigos.