Marija Stancikienė

Marija Stancikienė

Marija StancikienėGyventi iš Jurbarko rajono, Seredžiaus miestelio tėvai atvažiavo į Palumpių kaimą, Šilutės rajone. Čia, 1954 m. liepos 31 d., Teodoros ir Juozo Baranauskų šeimoje gimiau aš. Tėvai jau augino du 10 ir 8 metų sūnus, todėl man gimus jie nusprendė, kad lauktas stebuklas įvyko ir pavadino mane Marija.  1957 metais šeima išsikėlė gyventi į Jurbarko rajoną, Seredžiaus miestelį, čia gimė mano sesė Virginija. Tėvas, Juozas Baranauskas, buvo kilęs iš Pavištyčio. Beviešėdamas pas savo brolį Seredžiaus miestelyje sutiko mano mamą, Teodorą Džiugaitę, kur labai greitai atšoko vestuves. Čia, pas savo brolį,  dirbo batų artelėje. Po kurio laiko tarnavo Plechavičiaus kariuomenėje virėju, pateko nelaisvėn. Po dviejų nelaisvės Vokietijoje metų (pabėgęs) grįžo namo, vėl sėdo prie batsiuvio stalo. Buvo ramus, geraširdis, apsišvietęs, nors baigęs tik 4 gimnazijos klases, grojo smuiku, gražiai dainavo, mėgo kūrybą. Mama Teodora Džiugaitė – Baranauskienė buvo gimusi ir užaugusi Seredžiuje, iš keturių vaikų šeimos. Gražiai išauginta ir nemažai lepinta tėvų, mama tiesiog skleidėsi miestietišku charakteriu, kas, ko gero, tėveliui nebuvo svetima, nes giminystės medžio šaknys vyniojasi iki poeto Antano Baranausko, kurio vardu tėvai pakrikštijo antrąjį sūnų, beje, taip pat kuriantį poeziją ir prozą, gyvenantį Palangoje.

1961 metais pradėjau lankyti Seredžiaus vidurinę mokyklą kur, padedant šviesios atminties lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Ivanauskienei (vardo nebeatmenu), esant penktoje klasėje gimė pirmasis mano eilėraštukas. Patiko ir tapyba, sekėsi originaliai kopijuoti, tačiau širdis nuėjo poezijos keliu. Mokslai sekėsi puikiai (kai netingėdavau). 1969 metais, baigusi tuomet aštuonias klases, įstojau į Smalininkų žemės ūkio technikumą, buvau mokslo pirmūnė. 1973 metais įgijau agronomės specialybę. Nors visus dalykus dėstytojai perteikdavo įdomiai, tačiau ir čia literatūra man buvo svarbiausia ir visai nesvarbu ar tai gimtąja, ar užsienio kalba.

Iki 1991 metų darbas vienaip ar kitaip buvo susijęs su žemės ūkiu. Kišenėje visuomet būdavo popieriaus lapelis ir pieštukas, kad kylančios saulės pažadintos mintys nepasiklystų, kad dienos rutina neišblukintų iš atminties, užsirašydavau, o vakarais perkeldavau savąjį „lobį“  į užrašų sąsiuvinį… ir į stalčių.

Visur ėjau, kur kvepėjo menu. Ilgus metus vaidinau kultūros namuose, dramoje, skaitydavau savo poeziją, rašydavau scenarijus, vesdavau renginius.

Nuo 1991 m. išsikėliau gyventi į Pagėgius. Plunksnos nepadėjau niekad, kartais miege atskubėjusį žodį keliuosi užsirašyti, kad tik nepamiršus, nors labai dažnai, tie kas žino mano eiles, klausia kaip parašau. Ir neturiu ką atsakyti kaip – nežinau, nes visi žodžiai ateina patys, aš juos tik sudedu į vietas, o kaip tai pavyksta atiduodu „teisėjams“ – savo brangiems skaitytojams, todėl, kad jiems mano jausmus iš stalčių ištraukė Pagėgių viešosios bibliotekos direktorė p. Elena Stankevičienė, surinkusi visus Pagėgių krašto kuriančius ir prijaučiančius kūrybai į Pagėgių krašto kuriančių žmonių  sambūrį. Pagėgių savivaldybės Viešosios bibliotekos darbuotojų dėka  nuo 2004 m. išleisti trys mūsų krašto kuriančiųjų rinkinukai ir viena Tauragės apskrities kuriančiųjų ir poetų knyga.

Visiems, kurie nesvetima poezija, mano mintis paskaito internetiniame „Šilutės žinių“ puslapyje, kur redaktoriai labai maloniai jas pateikia skaitytojams.