Lina Ambarcumian

Lina Ambarcumian

Lina AmbarcumianGimiau 1973 m. gegužės 2d. Skuodo rajone, Luknių kaime, Veronikos ir Justino Mockų šeimoje. Buvau antroji duktė. Po manęs dar gimė du broliai ir sesuo. Iš pradžių gyvenome nuomojamame kambarėlyje, antrame aukšte namo, šalia Paluknės aštuonmetės mokyklos, kurią ir lankiau. Iš tų laikų prisimenu tiktai lėlę, kurią užmečiau  už laiptinės turėklų, į „bedugnę“, daugiau nieko. Vėliau tėvai gavo valdišką medinį geltonos spalvos namuką, kurio kitame gale veikė felčerės punktas ir biblioteka. Aš labai aktyviai lankydavausi toje bibliotekoje. Po Naujųjų Metų visada pirmoji laukdavau prie durų – pirmasis metų skaitytojas gaudavo dovanų. O felčerės bijojome. Ji pykdavo, kad trypiam žolynus. Eidavom po jos langais  pasilenkę ir dar pabelsdavom prieš pasprukdami. Bet įdomiausia buvo žaisti už tvarto. Žemės sklypus skiriantys grioviai, priaugę karklų, buvo mūsų žaidimų vieta. Vaikų gyvenvietėje buvo daug. Žaisdavome karą, šeimas. Paskui mūsų pagriovius sugriovė melioracija. Liko plynas laukas. Na ir traukdavom būriais po tuos laukus, kol į Latvijos miškus atsitrenkdavom. Šaltinį radom. Dar ir dabar aiškiai regiu versmę akyse. Bijojom. Apsistumdėm, įmetėm  grumstų ir dingom iš ten.

Močiutė su bočium už kaimo gyveno, vienkiemy. Alyvų krūmai vienoj sodybos pusėj, kitoj sodas, o prieš trobą – klevai ir supynės juose. Anūkų močiutė turėjo šešiolika. Kai visi susirinkdavom, būdavo smagumėlis. Visus pašalius išlandėm, pastoges. Troba senoviška, žemaitiška, kaip Rumšiškėse. Dabar per sapnus ten atsiduriu. Erdvė, laukai, dangus, laisvė. Ko daugiau bereikia…

Buvau ketvirtoj klasėj kai visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom – teko persikraustyti į Pagėgius pas sergančią senelę – mamos mamą. Disciplina. Iš kiemo negalima išeiti, reikia daržus ravėti… Pasikeitė ir draugai. Atsirado naujų mokytojų. Išmečiau iš žodyno visus „uns“ ir „ana“, išmokau žodelį „ve“. Pritapau. Norėjau būti gera. Mokslai sekėsi. Kadangi matydavau daug mamos sąsiuvinių su eilėraščiais ir pati juos kūriau.  Įsimylėjau šeštoje klasėje. Eilėraščiai dar labiau lindo į galvą ir kuo tolyn tuo stipryn – meilė juk nelaiminga buvo. Tačiau, kažkaip pabėgau nuo tos depresijos. Tiesa, ašarų aplaistyti sąsiuviniai ir dabar kelia nemalonius prisiminimus. Jų nejudinu.

Sūnus, mokslas, duktė, mokslas –gyvenau tokiu ritmu. Prirašiau eilių per pilnatis šimtais. Bet aš nesu poetė. Eiles iššaukia kažkokia būsena (ar tik ne ilgesys) per pilnatį. Jeigu remčiausi Froidu, sakyčiau – tai susiję su moteriškąja fiziologija.  Mėgstu paieškoti priežasčių ir išsiaiškinti, kodėl įvykiai klostosi būtent taip. Tačiau neretai atsakymai  nuveda iki dangaus, pas Dievą ( viena psichologė man paaiškino kad tai jau paskutinė depresijos stadija!).

Šiuo metu mano atminties centrus yra paėdęs virusas. Neberašau. Dirbu. Matau vaizdus sapnuodama. Bandžiau užrašinėti juos – nuobodu.

Atradau dailę –būtent meno istoriją. Mokau jos vaikus ir aišku mokausi pati. Kiek istorijoje malonumo! Kur aš anksčiau buvau? Matyt senstu, juk istorija – tai senių reikalas (taip galvodavau). Dabar skaitau knygas, lyg per kaitrą gerčiau vandenį. Tik gaila, kad atminties centrai skylėti – informacija turi daug vingių apsukti, kol pasiekia tikslą.

Įkvėpimo nelaukiu. Jis ateina, kai pradedu dirbti, kai lieku viena arba kai liūdna. Tada piešiu arba rašau. Tik eilėraščiai lieka man, o paveikslai išeina pas žmones. Spalvomis lengviau išreikšti jausmus, o žodžiai ne visada pasiduoda. Rodos, norėtum pasakyti kažką tokio, o kai pasakai, užrašai, perskaitai – nugrūdi į lentyną – banalu. Mama sako „ toks tarpsnis – subrendai“. Žinoma, anksčiau meilė eilėmis kalbėjo, o istorija kol kas dar laukia. Matyt renkasi ar spalvomis ar posmais pasireikšti, o gal taip ir liks skaitymuose ir pamokose vaikams…

Mano lietuvių kalbos mokytoja Vanda Žuklijienė klausė, kada išleisiu pirmąją knygą. Vien dėl jos norėčiau tai padaryti. Juk taip norisi, kad tavo darbas atneštų vaisių. Suprantu tai dirbdama mokytojos darbą. Dar pasirpinsiu tas kūrybos uogas (kad tik paukščiai nenulestų).

Save galėčiau palyginti su daug kuo – pvz.: cukinija. Išvaizdą turinti, prie bet kokio  (saldaus, sūraus) maisto tinkanti daržovė, bet viena – be skonio. Aš pritampu prie žmonių, bet viena nesu stipri. Man svarbi kitų nuomonė (normos ribose), „esu dailiai išmokyta, moku gražiai“ elgtis. Mano stipriosios charakterio pusės, manau, yra pareigingumas ir atminties neturėjimas. Greitai pamirštu nuoskaudas ir jaučiuosi gerai. Turiu intuiciją, bet retai ja naudojuosi. Dažnai pasigailiu, kad nepadariau taip, kaip liepė pirmoji mintis.

Esu sudariusi sąjungą iki gyvos galvos su armėnų tautybę turinčiu vyru. Jo vardas Ovik. Su juo auginu sūnų ir dukrą. Taigi mano lietuvybei teko „pasiprastinti“ ir toleruoti armėnišką draugystę, papročius ir kalbą. Kadangi turiu stiprių pusių, tai man gyvenimas nebuvo sunkus, tik šiek tiek sudėtingas. Išmokau visko, ko pas mamą nenorėjau mokytis ir dar to, ko Lietuvoje niekas nemo. Anyta – gudri lietuvė moteris, 14 metų gyvenusi Armėnijoj, parsivežė į Lietuvą daug gerų idėjų. Virtuvėje, buityje, bendravime sumaišius dviejų tautų patirtį, atradome gerų derinių ir sukūrėme savitą harmoniją. Toje harmonijoje gyvendama neakivaizdžiai baigiau Klaipėdos Universitetą ir įsigijau pradinių klasių mokytojos specialybę. Dirbau Pagėgių vaikų globos namuose auklėtoja. Tai pirmoji mano darbovietė. Čia dirbdama supratau kas yra kas ir ko aš noriu. Įstojau į Šiaulių Universiteto dailės fakultetą. Studijos šioje srityje man buvo labai įdomios. Sutikau daug charizmatiškų žmonių. 5 metai pralėkė nejučia (tik šeimos biudžetas jautė). Buvau stropi studentė. Tapydavau, piešdavau naktį, kai mažoji dukrelė užmigdavo. Eskizuodavau globos namų vaikus. Tai būdavo gera ugdomoji priemonė. Visi norėdavo gauti savo portretą, todėl sustodavo, susėsdavo po kelis pozuoti, o žioplių ir komentatorių už nugaros būdavo dar daugiau. Atiduodavau nuspalvinti patiems. Kitus eskizus pasilikau. Taip subrandinau mintį diplominiam darbui. Nutapiau paveikslą „Draugės“. Jam pozavo mano auklėtinės. Darbą  įvertino puikiai, nors teko jį tapyti daugiau kaire, negu dešine ranka. Nes pastaroji pateko į gipsą po Atvelykio talkos tvarkant namų aplinką.

Tapyba įsuko. Surengiau savo darbų parodą Pagėgių viešojoje bibliotekoje, kuri tuo metu buvo kylanti žvaigždė Pagėgiuose. Ji kilo ir kvietė kilti su ja pagėgiškius. Čia buvo pradėję rinktis poetai. Per pirmąją savo piešinių parodą aš prisipažinau, kad eiliuoju, taigi gavau kvietimą į „Poezijos pilnaties“ skaitymus. Nuo tada ir esu Pagėgių literatų narė. Vėliau biblioteka suorganizavo dailininkų plenerą. Piešėme Pagėgius. Paskui buvau pakviesta į plenerą Bitėnų „Mažosios Lietuvos sode“. Čia turėjau progos pabendrauti su dailininku Danu Andriulioniu ir mūsų pagėgiškėmis menininkėmis.

Galiausiai palikau vaikų globos namus ir pradėjau naują etapą. Dabar dirbu Dailės mokytoja Pagėgių savivaldybės papildomojo ugdymo mokykloje. Dalyvauju Pagėgių bendruomenės kultūriniame gyvenime ir skatinu mažuosius dailės mylėtojus domėtis ne tik spalvomis ar technikomis, bet ir meno istorija. Esu dėkinga Šiaulių Universiteto dėstytojai Adelei Adomavičienei  už nuoširdų meno istorijos dėstymą ir už skatinimą veikti.

Pagėgiai nedideli. Jie nėra mano gimtinė. Tačiau čia gimė mano mama, mano vaikai. Sentimentai šiam kraštui neišsemiami. Pagėgių apylinkių, bei jų žmonių savitumas didelis turtas menininkui. Tai natūrali medžiaga, kuri laukia perdirbimo, įamžinimo.

Tikrai toli neieškosiu. Dar pabrandinsiu ir… Jei ne aš tai mano mokiniai vaišins uogomis.