Danutė Bardauskienė

Danutė Bardauskienė

Danutė Bardauskienė Gimiau 1960 m. vasario 23 d.  8 val. ryte, išaušus naujai dienai, po Žuvų ženklu., Pagėgių gimdymo namuose. Buvau trečias vaikas šeimoje, o kartu su manim gimė ir brolis dvynukas – iškart Dievulis apdovanojo… Gimtinė – Stoniškių seniūnijos Šunelių kaime – trys trobos, bet gausu buvo kaimynų vaikų, erdvūs kiemai, laisvės – per akis.

Jau šeimoje augo 5-metis brolis, trimetė sesuo. Sakė mama, kad aš augau rami, tik brolis buvo verksnys, tad iki 1 metų labai pavargo, mus augindama.

Tėvai buvo paprasti žmonės, žemdirbiai – mamos darbo knygelėje yra vienas įrašas – iki išėjimo į pensiją dirbo Stoniškių  tarybiniame ūkyje. Tėvelis dirbo lauko darbe, buvo savamokslis muzikantas, grojo armonika, smuiku, akordeonu.. Ir dabar  akyse matau jį – kieme sėdintį ir griežiantį visokiausias melodijas. AČIŪ JAM, UŽ MEILĘ MUZIKAI. Mama baigė 4 klases Šilalėje. Atitekėjo į Šunelius, kai susipažino su būsimu vyru Plaškių kaime, šokiuose. Mama – labai darbšti, be galo nuoširdi moteris, mylima kaimynų, ji mano didžiulis turtas.

Augome labai dėkingame gamtos kampelyje – čia pat miškas, Gėgėje pliuškenomės į valias,  tikri gamtos vaikai,, taip jautėmės.

Tėvams nereikėjo specialiai auklėti – padėjome jiems namų ūkyje, bendravome su nuoširdžiais kaimynais ir jų vaikais, nejautėme ypatingų nepriteklių, kaip smagu buvo tėvų laukti, grįžtant iš miesto, kai žinai, kad parveš batus, primatavę koją su pagaliuku..

Plaškių pradinėje mokykloje 1967-1971 m. susiformavo, padedant puikių mokytojų – Janinos ir Juozo Milašauskų, teigimas požiūris į visuomeninę veiklą – kad labai puiku bendrauti, per tai pažįstant kiekvieno žmogaus vidinį pasaulį.

Stoniškių  vidurinėje  mokykloje virte virė popamokinė veikla, dainavome, šokome, vaidinome. Mokytojai visapusiškai padėjo atsiskleisti mūsų gebėjimams. Iki pat šiol mintys jiems dėkoju už nuoširdumą. O kokie poilsio vakarai būdavo – kiekvieną šeštadienį teminė programa, tik po to šokiai.

Labai sekėsi kalbos – rusų, anglų, lietuvių. Kokios puikios buvo mokytojos, papildomas knygas ryte rijau, pirkau visuose knygynuose. Turėjau galimybę studijuoti rusų kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, nes du metus rašiau įvairius rašinius ir kontrolinius darbus jaunojo filologo mokykloje. Sunkiai susirgo tada tėvelis, teko mesti mokslus iš galvos, slaugėme…

Netikėtai sutikau vaikiną, kuris buvo tik 2 savaitės grįžęs iš armijos. Apsivedėme, tik laimė buvo trumpa – skyrėsi požiūris į šeimą, į jos vertybes. Nieko nekaltinu, tai mano gyvenimo kelias, kad ir duobėtas.

iena užsiauginau, padedant gerajai mamai, sūnų ir dukrą, tai mano kaip juokauju „Nekilnojamas turtas“.

Net nežinojau, kad yra kultūros mokykla. Gal nesąmoningai  visą laiką iki tos veiklos ėjau. Augindama vaikus, važinėjau metus į Šilutę, mokiausi sekretorės amato. Ten vėl įsitraukiau į veiklą, dalyvavau konkursuose. Kartu su puikia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Z. Kuzminskaite ruošėme poezijos spektaklius, laimėjome respublikiniame konkurse 2 vietą, Teisinių žinių olimpiadoje Kaune pasisekė laimėti 1 vietą, ačiū mokytojai R. Šedytei už įskiepytą domėjimąsi teisinėmis žiniomis.

Po to baigiau  Sovetsko kultūros mokyklą, tada ir įsisukau kaip voverė į kultūros ratą…Jau vidurinėje mokykloje kirbėjo mintis rašyti, kurti .Gal neatsirado kas paskatinti.

Niekur dar kūryba nespausdinta, išskyrus po literatūrinio pavasario „Šilokarčemoje“

Dirbau Stoniškių kultūros namuose direktore 18 m. Įgijau didžiulės dvasinės patirties, bendraujant su žmonėmis, smagu buvo suktis, palaikant bendraminčiams.

Paskutiniu metu Pagėgių kultūros centre dirbu renginių organizatore, smagu, kai jautiesi sėdintis savo rogėse..

Dabar „praturtėjau“ dar daugiau, nes vaikai dovanojo tris anūkus, iš jų vėl semiuosi idėjų…

Galvoju, kad kasdieninis gyvenimas sufleruoja daugybę progų kurti, tik reikia susikaupti.

Didelė laimė sutikti žmonių gyvenime, kurie praturtina akiratį ir skatina tobulėti… Ačiū Elytei Stankevičienei, Pagėgių viešosios bibliotekos direktorei, kad paskatino užrašyti mintis.