Agnietė Garmienė – Steponavičiūtė

Agnietė Garmienė – Steponavičiūtė

Agnietė Garmienė – SteponavičiūtėGimiau 1985 metų birželio 10 dieną Jurbarko rajone, Seredžiaus miestelyje, Marijos Stancikienės šeimoje. Buvau mažiausioji, nes augo du broliai ir sesė. Tėvai dirbo. Mamytė sandėlio vedėja, tėvelis meistru tuometiniame kolūkyje, todėl didžiąją savo laiko dalį leidau su seneliais, buvau laukta ir mylima, kaip mama sako – vaistukas ir džiaugsmukas. Nors broliai ir sesė po pamokų būdavo visuomet šalia, labiausiai laukdavau mamytės, o kartą, būdama dviejų metukų, pabėgau nuo senelių ir pilnais vandens pavasario laukais užsimovusi savuosius, kaip dabar menu, guminukus su geltonais obuolėliais, nukulniavau du kilometrus vos ne iki mamytės darbo. Ir tik bijodama perlipti gilų griovį, pilną vandens, laukiau, kad kas perkeltų. O tuo tarpu važiavo mama, ir kai niekuomet tokių pokštų nebuvau iškrėtusi, pamačiusi mažą vaiką sustojo ir griebėsi gelbėti, nes ir oras buvo šalto ankstyvo pavasario rytas. Mamytė ilgai verkė mane prisispaudusi, žinia nesibarė, nes puikiai suprato, kad aš keleto valandų negaliu pabūti be jos artumo. Mamytė visuomet sako, kad aš esu jos pasakiškojo birželio bijūnas. Štai taip parašiau koks didžiulis ryšys nuo užgimimo iki šiandien jungia mus, kokia nedaloma meilė ir ryšio suvokimas. 1991 metais mūsų šeima išsikėlė gyventi į Šilutę. Čia pradėjau lankyti darželį, po to katalikiškąją mokyklą. Pirmąją klasę pabaigusi jau buvau pramokusi anglų kalbos. Buvau moksliukė, niekados netingėjau. Mokytis gerai man buvo garbės reikalas. 1994 metais išsikėlėme į Pagėgius. Buvau jau trečioje klasėje. Mėgau piešti, tapyti, kurti eilėraščius. Mokslai sekėsi labai gerai, bet širdelė linko prie literatūros. Sulaikiusi kvapą klausydavausi kaip mamytė skaito savo eilėraščius, humoro scenarijus. O kai parašiusi pirmąjį eilėrašti pasigyriau mamytei, ji tik šyptelėjusi priglaudė: gražu, dukryte, tik rašyk, iš švarios širdelės auksinės mintys. O tobulumas ateis pats, jei mylėsi poeziją.

Jau tada eilėraščiai matydavo sprogstančią šakelę, į plaukus įsivėlusį drugelį ir tarsi lyros fėja, paėmusi mano ranką juos rašė. O kartą, grįžtant iš mokyklos pro vartus jau įžengiau su eilėraštuku lūpose. Kieme kaip tik buvo mama, o aš nesusilaikius, kad pamačiau nuostabų gamtos grožį, skubėdama, kad nepamiščiau, išbėriau:

Mamyte mano, ar matei šį rytą

tą obelį prie vartų besirąžančią gražiai,

ant jos šakų maži lašeliai rymo,

viršum galvos parskridusių žąsų pulkai…..

Ir nubėgau užrašyti, kad koks žodelis nenukristų ir nesudužtų….

Baigiau dvyliktą klasę, įstojau į universitetą, mokiausi ir dirbau, bet nerašyti negalėjau, širdis dainavo meilę gyvenimui, mamai, kuri išklausiusi mano eiles apsiverkdavo ir sakydavo: – dukrele, aš taip nesugebu, tu šimtą kartų tobulesnė. Ir šluostydavosi džiaugsmo rasą nuo akių.

Ištekėjau, mokausi, šeimoje dvi dukrelės, bet randu laiko kurti, negaliu kitaip. Vyras, išklausęs mano eiles visados padrąsina, pagiria, paglosto širdį ir pasako: Agniete, tai nuostabu.

Ar gali širdis tylėti? Dabar turiu dvi atramas, vyras, kuris savo darbų rutinoje visados randa vietos mano poezijai ir amžinai kurianti mano mama.

Ir šiandien manau, kad kuriantis žmogus niekados nepakels ginklo, niekados neiškeis ir neparduos. Poezija – meilė, o meilė amžina.

Savo artimųjų padrąsinta eiles spausdinu Šilutės rajoniniuose laikraščiuose, o pats didžiausias lobis mums, kurių sielos dainuoja, tai Pagėgių savivaldybės viešoji biblioteka, jos nuostabus kolektyvas, nepakartojamai talentinga ir nuostabi direktorė Elena Stankevičienė, kurios jau devyni metai mus augina, brandina, gerbia ir myli, nepailsdamos triūsia kviesdamos miesto ir savivaldybės žmones klausytis mūsų eilių, leidžia poezijos knygeles.

Kai šitiek gėrio aplink negalima neužrašyti  širdies balso, neįmanoma tylėti… tokio gėrio įkvėpta manoji širdis lakštingala prabyla ir gūdžią naktį, ir šaltyje, ir lietuje.

Lenkiuosi gėriui, lenkiuosi poezijai, lenkiuosi visiems, kurie atvedė mane čia.